Jau nebežinau ar tai meilė

0 (0)

Iliustracija: rawpixel.com

Sveiki. Aš esu neviltyje ir norėčiau atsakymo ar bent patarimo į šias situacijas. Pirma, pradėsiu nuo to, jog man yra 20 metų ir į mano gyvenimą pasibeldė pirmoji meilė, kuri buvo dvipusė: ir tas žmogus mane mylėjo, ir aš jį. Mes prabendravome šiek tiek daugiau nei metus, vis dar bendraujame, tačiau pastarąjį pusmetį ši draugystė man sukėlė labai daug skausmo ir ašarų.

Nežinau, kodėl, bet man labai reikia meilės, šilumos ir artumo; man yra svarbu pasakyti ir išreikšti žodžiais, kaip myliu kitą žmogų, o štai jis – priešingai, nustojo tai daryti, dėl ko man buvo labai skaudu. Jis sakė, jog tai nutiko dėl mano abejingumo, tačiau man atrodo, kad aš visada į jį kreipiau dėmesį ir labai stengiausi dėl mūsų draugystės. Pavyzdžiui, kai buvo jo gimtadienis, aš iš Vilniaus atvažiavau pas jį į Varėną vakare ir man nebuvo sunku, tačiau kai buvo Naujieji metai, mes buvome susitarę juos praleisti kartu, tačiau jis man net nesiruošė to pasakyti, kad planai pasikeitė. Po to karto, kai buvau pas jį, daugiau nebe susitikome, o kai prieš kelias dienas paklausiau, ar jam viskas gerai, kad mes taip mažai susitinkame, jis atsakė, kad taip.

Dar labiau liūdna pasidarė. Galbūt aš buvau abejinga, tik to nepastebėjau, bet aš labai stengiausi dėl mūsų draugystės, o kai jis supykdavo, visada prisiimdavau kaltę sau ir atsiprašinėdavu. Jau nebežinau ar tai meilė iš jo pusės? Nes jis labai abejingas. Man dėl to labai skaudu. Buvau užsiminusi, jog jeigu aš jam nepatinku, galime viską baigti, tačiau jis atsakė, kad nenusikalbėčiau.

Jis lyg ir nenori užbaigti visko, bet vis tiek elgiasi labai atšiauriai. Na, o kai aš pradedu apie tai kalbėti, jog man trūksta artumo, atvirumo, šilumos, jis pasako, kad aš „vėl pradedu” ir viskas baigiasi mano atsiprašymu. Noriu sužinoti, kur aš darau klaidą? Per daug tikiuosi? Tai normalu? Esu linkusi kaltinti save.

Antras dalykas yra tas, kuris mane užvakar labai įskaudino. Aš visada galvodavau, kad jeigu ne tėtis (mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo septyneri, o kai buvo trylika – galutinai nustojo bendrauti, nes tėtis pasirinko alkoholį) ar kažkokie draugai, mama visada bus šalia, tačiau užvakar viskas pasikeitė ir nežinau, ką aš blogo padariau. Buvo taip, kad, kaip ir minėjau, užvakar, mano močiutės namuose buvo toks kaip ir šeimos susitikimas: aš, mama, močiutė, mamos brolis, jo trys vaikai ir žmona, kitas brolis ir jo dukra su žmona bei mamos sesuo.

Pradžioje viskas buvo gerai, visi bendravome šiltai, aš žaidžiau su savo mažosiomis puseserėmis (mamos brolių dukromis), vėliau ėjome prie ežero, vaikščiojome, tačiau maždaug po vidurdienio nutiko dalykas. Mes sėdėjome prie stalo, valgėme ir kai pavalgėme, prie jo buvau aš, man iš kairės mama, prieš mane mamos vyriausiojo brolio žmona, jo dukros ir jis pats. Na, ir kalbėjoms apie dalykus. Kažkaip mama prasitarė, kad aš laikysiu vairavimo teorijos ir praktikos egzaminus. Labai nenorėjau, kad mama kam nors sakytų, bet prasitarė jau iš anksčiau, o dabar dar labiau apie tai kalbėjo. Tada vyresnysis mamos brolis paklausė, kodėl aš nesimokysiu vairuoti savo miestelyje, o Vilniuje, o aš atsakiau tai, jog Vilniuje didesnės galimybės bei sudėtingesnis eismas, dėl ko išmoksiu dar daugiau dalykų. Tada mama man pritarė ir dar pridūrė: „o koks skirtumas, kur jai sėdėti: Vilniuje ar čia?”. Tada mamos vyresnysis brolis paklausė, tai kodėl aš, būdama čia, nepadedu savo močiutei ūkio darbuose, o mama pasakė, kad nepadedu ir viskas. Labai dėl to supykau, nes pasakiau garsiai, jog padedu, o mama palinksėjo ir toliau tą patį sakė. Aš pasakiau tai ne dėl to, kad pasakyti, bet tai yra tiesa. Aš tikrai padedu močiutei nuravėti daržą, palaistyti įvairiausius augalus, daržoves ir nesėdžiu, ką dariau ir tada; kai visi sėdėjo ir poilsiavo, aš padėjau močiutei, o ir šiaip, kai prieš kelis metus vyresnysis mamos brolis buvo pasikvietęs mane pas save į svečius vasarai Kaune, man liepė sutvarkyti visą jo didelį dviejų aukštų namą, o kai tai padarydavau, jo dukros vis tiek viską sujaukdavo po kelių minučių, jis galiausiai pasakė, kad aš nieko neveikiu.

Grįžtant prie tos akimirkos, pas močiutę prie stalo, mama sakė, kad aš taip pat sėdžiu užsidarius, tiek čia, namuose, tiek Vilniuje (Vilniuje studijuoju): tai netiesa. Taip, aš esu uždaras žmogus, tačiau jau kelis metus išeinu į lauką, nors ir neturiu draugų. Čia, namuose, einu pasivaikščioti aplink miestelį, mišką, o Vilniuje – taip pat mėgstu lankytis parkuose ar renginiuose ir tikrai nesėdžiu vietoje, o jeigu ir būna dienų, kad pasilieku namuose, manau, kad tai yra normalu, nes studijos nėra lengvos, todėl natūralu, kad norisi poilsio, tačiau ji vis tiek kažkodėl mano, jog žino geriau už mane. Tada ji dar pasakė, kad reikia bendrauti su žmonėmis, nes tai yra nesveika, kad aš tokia užsidariusi. Na, aš kad ir esu uždaresnis žmogus, bet bendravimo mano gyvenime tikrai netrūksta.

Aš bendrauju su grupiokais, turiu kelis internetinius draugus, kambariokę. Gal ir nėra kažkas įspūdinga, tačiau aš bendrauju. Tada mamos vyresnysis brolis tai išgirdęs pasakė, kad reikia ne bendrauti, o būti kažkuo įdomiam. Po to, aš atsistojau ir nuėjau plauti indų, tačiau girdėjau, kaip jie toliau su mama kalbėjo ir jis pasakė, kad kažkas sportuoja, kažkas skaito, kažkas dar kažką veikia. Jis pasakė, kad aš esu niekam neįdomi. Mama nieko neatsakė, tada močiutė priėjo prie manęs ir pasakė, kad nekreipčiau dėmesio, o aš tiesiog pravirkau. Nors sakiau sau neverkti, bet pratrūkau, nes buvo labai skaudu, o kai su mama ėjome namo, ji dar kartą tai patvirtino, kad jo žodžiuose buvo tiesos. Na taip, aš neturiu pasiekimų sportinėje veikloje ar kažkur, tačiau aš stengiuosi mokytis kuo geriau ir pasiekti rezultatų, tačiau vis negana.

Šį pusmetį mano vidurkis yra 8, tačiau kai tai pasakiau mamai, jai rūpėjo tik tai, ar likau valstybės finansuojamoje vietoje. Taip pat, kaip ir minėjau, šiandien mokiausi kelių eismo taisykles, dabar pradėjau, ir pasakiau mamai, kad išmokau įspėjamuosius ženklus, o ji pasakė: „gerai, bet reikia išmokti visą knygelę” – visiškai nebuvo laiminga ir susidomėjusi. Na taip, reikia, bet juk buvo galima pasidžiaugti ir tokiais dalykais.

Tiesiog man yra labai skaudu, kad mama taip į mane reaguoja ir yra manimi nusivylusi, nors stengiuosi viską padaryti kuo geriau ir nežinau, ką jai tokio blogo padariau. Ji dirba užsienyje jau trečius metus, to pasekoje ji labai pasikeitė ir tai mane labai skaudina. Nežinau kaip paaiškinti, bet ji kalba taip, tarsi kiti žmonės būtų žemiau už ją. Kai kažkas pasako, kad ir jie važiuos į užsienį, ji dažniausiai sako: „ką jie ten veiks”, „ten reikia dirbti” ir panašiai, tarsi ji vienintelė ten dirbtų… Pavyzdžiui, ji susirado draugą ir man dažnai apie jį pasakoja, aš, žinoma, atsakau, domiuosi, kaip jai sekasi su juo, tačiau kai aš ką nors papasakoju, jai nebūna įdomu.

Man labai skaudu, kad ji staiga taip pasikeitė. Žinau, kad labai daug apie save kalbu, tačiau toks šių abiejų žmonių elgesys mane labai skaudina ir nesinori gyventi, nes, rodos, stengiuosi padaryti viską kuo geriau, tačiau vis negana.

Ar aš kažką blogo darau? Netinkamai elgiuosi?
Ačiū už atsakymą.

Violeta (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Vaida Mačiulienė

Foto: psichologė Vaida

Dėkoju už pasidalijimą. Džiugu, kad ieškai pagalbos, o nelauki kol sunkumai pasitrauks savaime. Pirmas žingsnis geresnės savijautos link ir yra sunkumų pripažinimas bei dalijimasis jais.

Iš laiško suprantu, kad Tave skaudina artimųjų elgesys su Tavimi, kad ir ką be darytum – niekaip negali įtikti jiems, dėl to net gyventi nebenori. Pastebiu, kad nuolat bandai atitikti kažkieno sugalvotus standartus ir pati nepriimi savęs tokios, kokia esi.

Suprantu, kad šiuo metu esi labai pasimetusi ir nežinai ar teisingai elgiesi. Rašai, kad tau labai reikia meilės, šilumos, tik nežinai kodėl. Aš žinau, atsakymas paprastas – to reikia kiekvienam, juk tai kiekvieno iš mūsų poreikis – būti mylimiem. Ir kas gi čia keisto? Negi kas nors norėtų būti nemylimas, negauti šilumos iš artimų, mylimų žmonių. Be abejo, vienų šis poreikis patenkintas labiau, kitų mažiau, dėl to ir elgiamės skirtingai. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, norėti meilės, šilumos, artumo yra visiškai normalu ir suprantama ir už tai atsiprašinėti tikrai nereikia.

Pastebiu, kad prisiimi kaltę be kaltės, kad tik nesugadintum santykių, kad tik įtiktum kitiems, kad tik aplink būtų ramu. Bet ar tą ramybę tuomet jauti savo viduje? Rašai, kad atsiprašinėji net tuomet kai tavo vaikinas supyksta. Iš to suprantu, kad Tau sunku priimti kito žmogaus pyktį. Bet santykiuose dažnai išgyvename įvairius jausmus. Galime ir supykti, svarbu apie tai pasikalbėti, dėl ko konkrečiai supykome ir ko tikimės ateity, kad tai nesikartotų.

O kiek pati sau leidi pykti? Vieną kartą paminėjai, kad supykai, kai mama ir mamos brolis pasakė, kad nepadedi močiutei. Labai gerai, kad nesutikai su tuo ir garsiai pasakei, kad vis gi padedi. Tačiau dažniau, kaip suprantu, pykčio neparodai. Išgyveni liūdesį, nuoskaudą, kaltę, o kur dedi pyktį? Kur jį paslepi? Tikriausiai labai giliai. Privalai būti sąžininga pirmiausia su savimi ir pripažinti, kad visgi gi yra pikta dėl draugo ir mamos elgesio su tavimi. Kaip jautiesi, kai kiti sako, kad nieko neveiki, nors iš tiesų sutvarkai dviejų aukštų namą? Dažnai mes pyktį siejame su blogiu, tačiau pati emocija “pyktis“ iš esmės nėra nei gera nei bloga, ji yra normali ir svarbi mūsų gyvenime. Blogas gali būti elgesys (žalojimas, rėkimas, daužymas, nekalbėjimas ir pan.). Pykčio slopinimas problemų neišsprendžia, jos lieka viduje, tarsi nematomos, bet jaučiamos, kaip šiukšlės sušluotos po kilimu, už kurių nuolat užkliūvama. Pirmiausia pati būk atvira savo jausmams, pripažink juos ir išdrįsk pasakyti apie tai, kas tau nepatinka. Nebūtinai situacija pasikeis, bet tikrai bus lengviau viduje.

Iš laiško jaučiu, kad vis nori įtikti kitiems, įrodyti kitiems, kokia esi gera. Tačiau niekam nieko nereikia įrodinėti, nes tiems, kurie tave myli, tu visada būsi gera. Kad ir kuo tu bebūtum, kuo tu besidomėtum, ar skaitytum, ar sportuotum, tiems kurie tave myli, tavo vertė niekada nepasikeis, jie mylės tave tokią kokia esi. Daug svarbiau paklausti, ar pati sau patinki? Ar tau pačiai patinka toks gyvenimas, kokį gyveni? Ar tau pačiai patinka tavo uždarumas? Ar esi laiminga turėdama tiek draugų, kiek turi? Ar patinka kaip leidi laisvalaikį dabar? Atsakyk sau į šiuos klausimus. Jei yra atsakymų „ne“, dar kartą paklausk savęs, ką tu pati gali daryti kitaip, kad sau patiktum labiau? Tik nesistenk pakeisti kitų, tai gali būti neįmanoma. Mažais žingsneliai gali keisti tik tai, kas nuo tavęs priklauso.

Nėra taisyklių, kokie mes turime būti ar kuo domėtis. Vieniems gyvybiškai svarbu turėt daug draugų ir kasdien su jais susitikinėti, kitas bus laimingas gėrėdamasis gamta vienumoje. O tas, kuris pasakė, kad esi neįdomi, ar bent pasidomėjo, kas tau apskritai yra įdomu, kuo tu gyveni, kas tau gyvenime svarbiausia, kokių turi svajonių ir t. t. ir t. t.? Norint pamatyti kažką gero kitame, pirmiausia to gėrio turime turėti patys. Pasaulį mes matome tik per savo akinius. Svarbiausia paklausk savęs ar pati sau patinki tokia, kokia esi? Paklausk savęs, kokios stipriosios tavo pusės? Ką teigiamo savyje turi? Kas tau pačiai patinka tavyje? Surašyk viską ant lapo ir primink sau apie tai kasdien. Tai sustiprins Tave.

Be abejo skaudu, kai nėra šalia palaikančių žmonių, o skaudžiausia, kad vienas artimiausiųjų – mama, nepastebi gerų dalykų tavyje. Sunku neverkti tokioje situacijose, bet ir nereikia tramdyti ašarų. Džiaugiuosi, kad vis gi yra žmonių suprantančių tave – tai tavo močiutė. Tikrai labai svarbu turėti bent vieną sau artimą žmogų, kuriuo pasitiki ir gali atverti jam giliausius jausmus. Negniaužk liūdesio savyje, leisk sau paverkti kai norisi.

Klausi, ar kažką blogo darai? Ar netinkamai elgiesi? Iš laiško nematyti jokio smerktino Tavo elgesesio, tik pastangos įtikti kitiems.
Pabaigai labai norisi Tau palinkėti daugiau meilės sau!

Psichologė Vaida Mačiulienė | VšĮ Psichologinės gerovės centras 
Tel. nr. 8-678 27 636, el. p. psgerove@gmail.com
Patyriminė moterų stovykla „Pamėgti save” >>