Santykiai per atstumą: aš gyvenu Vilniuje, jis Šiauliuose, ką daryti?0 (0)
Santykiai per atstumą šiais laikais turbūt nieko nebestebina. Mes turime tam santykiui palaikyti daugybę priemonių ir argumentų. Tačiau mane glumina mano santykis su žmogumi ir mus skiriantis atstumas.
Situacija paprasta. Esame pora jau beveik 2 metai. Meilė yra. Aš gyvenu Vilniuje, jis Šiauliuose. Man 24, jam – 32 metai. Baigusi studijas Vilniuje, bandžiau laimės ieškoti provincijos mieste, tačiau ten jos neradusi, grįžau vėl gyventi į sostinę. Kadangi esu meno žmogus, kultūra man yra kaip kraujas, be kurio negaliu gyventi. Ir tarp viso šito stoja santykiai. Susitikinėjame tik savaitgaliais ir linksmai leidžiame laiką. Kartais ir nevisai linksmai, nes atstumas kuria kažkokią įtampą, kurios negaliu paaiškinti. Dėl tos priežasties, kad negaliu džiaugtis gyvenimu ir būti su mylimu žmogumi, aš pradedu depresuoti, liūdėti, mane apninka ištisos liūdesio bangos, panika, svyruoja apetitas. Kartais atrodo, kad net nebenoriu gyventi. Dėl visų mano psichavimų nukenčia ir mūsų santykiai. Bet aš moteris, kuri negali slėpti savo emocijų.
Jau metus laiko svarstome, ką mes darysime. Mano draugas jau brandus žmogus ir žino ko nori iš gyvenimo. Jis turi nuosavą butą, krūvą savo senų gerų draugų, tėvus ir pan. Tai pat turi labai gerą darbą kuriuo yra labai patenkintas. Kai bandome šnekėti ką daryti, dažniausiai jis man pasako, kad jam dar reikia pagalvoti ką daryti ir pan. Taip numetama tema tampa man geluonimi. Mano argumentai gal irgi keisti, bet išbandžiusi provincijos patirtį, nenoriu grįžti gyventi į mažą miestą kuris tikrai man negali pasiūlyti tiek, kiek siūlo Vilnius. Natūralu, kad taip yra. Ir visame šitame pasimetime, dažnai iššoka klausimai, ką daryti? Ar vertą kažką daryti? Ar įmanoma tai suderinti?
Intensyviai save ruošiu kasdien, stengdamasi nemąstyti apie santykius kurie mane skaudina. Ir rodos, jau kurį laiką pastebiu, kad programuoju šitus santykius pabaigai. Nors žmogų myliu labai ir kartais iki skausmo. Kartais apsėsta nevilties, net nebenoriu susitikinėti, o vakarais bekalbant telefonu apninka pykčio priepuolis. Ir tokiu būdu, netyčia pradedu savęs nekęsti, kad esu tokia ištižėlė.
Giliai širdyje laukiu stebuklo. Laukiu, kada mano mylimasis padarys kažką netikėto ir atsiras kažkokia iniciatyva. Tačiau aš labai pavargau laukti. Ir esu šiuose santykiuose, nes dar nepavargau mylėti.
Prašau Jūsų pagalbos, jūsų žvilgsnio į situaciją… Žinau, kad sau padėti galiu tik aš pati, bet nežinau kaip…
Ačiū!
Asta (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Tautvilė Gabnytė
Sveiki, Asta,
Į santykius, kad ir kokie jie būtų, visuomet turime įdėti daug pastangų. Santykiai per atstumą savo ruožtu neretai reikalauja iš mūsų dirbti dvigubai daugiau, stengtis dvigubai sunkiau, o kartais – net mylėti dvigubai stipriau. Tokiuose santykiuose be įprastų poros sunkumų mes turime įveikti dar vieną – fizinį atstumą, kuomet negalime paliesti ar apkabinti savo mylimo žmogaus ar žiūrint jam į akis viską išsakyti ir išsiaiškinti, nusiraminti.
Laiške sakote, jog sau padėti galite tik pati, tačiau ar mes turime ieškoti atsakymų susijusių su jumis, ar jūsų santykiais? Pirmuoju atveju, turėtume stengtis geriau suprasti jūsų asmeninius poreikius, norus ir galimybes, svajones. Antruoju – turime kalbėti apie santykius, kuriuose yra du žmonės, kur viskas priklauso jau ne nuo vieno tačiau nuo abiejų poreikių, santykių supratimo, norų… Žinoma, abu klausimai glaudžiai susiję ir, greičiausiai, vieno atsakymas be kito neįmanomas, tačiau turime nuspręsti, kurio atsakymas šiandien yra svarbesnis. Panašu, kad jūsų klausimas ir nerimas, pasimetimas, kurie jaučiami laiške daugiausiai yra būtent apie antrąjį – poros santykį.
Skaitant jūsų laišką panašu, kad esate pasimetusi tarp dviejų savo aistrų – mylimo vyro bei meno. Išvykusi į provinciją turėjote vyrą tačiau stokojote meno, grįžusi į sostinę – turite meną, tačiau jaučiate, kaip prarandate mylimą vyrą. Atrodo, kad jūsų dabartinį gyvenimą būtų galima pavaizduoti tiesėje, kur vienoje pusėje yra menas ir kultūra, kurie jums, kaip pati sakote, yra tarsi kraujas reikalingi, kitoje – mylimas žmogus, kuris iš visų jūsų pačios įvardintų jausmų, jums taip pat reikalingas nemažiau stipriai. Viduryje šios tiesės stovite jūs – matote abi savo aistras ir, atrodo, kad bandote pasirinkti, kuri jų didesnė, svarbesnė. Čia norisi stabtelti ir gerai apgalvoti, ar gyvenime mes negalime turėti arba siekti turėti visko, ko trokštame. Kaip galvojate, ar egzistuoja būdas, kaip šias abi aistras suvienyti, sujungti į vieną? Galbūt atsakymą į šį klausimą būtų galima rasti kartu su partneriu pasikalbėjus ir išsakius šį pasimetimą?
Laiške kalbate apie tai, kad jau metus, kas yra pusė jūsų santykio laiko, svarstote, ką darysite su santykiu. Tačiau jūsų draugo pozicijos aprašyme įžvelgiu dviprasmiškumą: viena vertus – minite, kad jis žino, ko nori iš gyvenimo, tačiau čia pat sakote, kad kalbantis apie santykius ir tai, kaip viskas bus toliau, jis visuomet atsako, kad jam dar reikia pagalvoti, ką daryti. Ar kada susimąstėte kaip yra iš tiesų: jis žino ar dar ieško atsakymų? Šiuose svarstymuose šiek tiek pasigendu jūsų abiejų kaip poros bendradarbiavimo, lygiavertiškumo.
Panašu, kad atsakomybė apie tai, kaip santykiai klostysis toliau yra pilnai atiduota jūsų vaikinui, o tai, kad jis jo nepriima jus skaudina ir žeidžia. Minite ir kitus jausmus, tokius kaip liūdesys, prislėgtumas, panika, kurie kyla gyvenant šioje nežinomybėje ir neapibrėžtume dėl santykio. Natūralu, kad tokioje situacijoje išgyvenate tokius intensyvius jausmus ir svarbu, kad juos suvokiate, galite įvardinti, aprašyti. Tik kyla klausimas, ar jais dalinatės su savo partneriu, ar jis žino, kad taip stipriai išgyvenate dėl santykio, kuriame esate abu?
Norisi atreaguoti ir į jūsų mintį apie tai, kad esate ištižėlė ir kartais imate savęs nekęsti dėl to, kas vyksta. Manau, kad vien tai, jog parašėte šį laišką, kad kasdien keliate sau klausimus ir ieškote išeičių, kurios padėtų būti laiminga ir su mylimu žmogumi rodo, kad esate labai stipri, kovotoja, kad nepasiduodate jei tikrai kažko norite. Svarbu, kad šių savybių nepamestumėte ir tikrai stengtumėtės dėl to, ko trokštate.
Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau šį atsakymą, santykiai – sunkus darbas, santykiai per atstumą, kartais, dvigubai sunkesnis. Tačiau santykiuose niekuomet neturėtume dirbti vieni, čia visuomet turime kitą žmogų, kuris taip pat turi stengtis bei prisidėti. Vienas niekuomet nepastatysime namo, kuris bus patogus abiems. Norint, kad santykiai būtų sėkmingi itin svarbu bendradarbiauti, stengtis vadovautis lygiavertiškumo principu bei lygiai dalintis atsakomybes, suprasti, kad tik bendrai priimtas sprendimas tenkins abu. Kartais mes galvojame, kad kurdami ryšį su kitu turime labai daug duoti, atiduoti save ir nesusimąstome, kad svarbiausia yra ne imti ir ne duoti, o dalintis – savo kasdienio gyvenimo smulkmenomis, jausmais, išgyvenimais.
Asta, džiaugiuosi, kad dar nepavargote mylėti ir linkiu vis rasti savyje jėgų tai daryti. Tačiau esu įsitikinusi, kad santykiuose mes neturėtume laukti stebuklo, nes, kaip jau minėjau – jie yra darbas, todėl reikia rasti jėgų ne tik mylėti tačiau ir dirbti, kad būtumėte laimingi ir mylimi abu. O mylėdami taip stipriai, kaip mylite jūs, vis pasitikrinkime, ar ir mus myli lygiai taip pat atgal
Sėkmės!
Psichologė Tautvilė Gabnytė
Tel.: +37069299188
Iliustracija: Gerome Viavant | unsplash.com
O jei gyventumet Šiauliuose ir tiesiog važinėtumėt į Vilnių, kai norisi?
Aš irgi pagalvojau apie tokį variantą.
Pasirenkate kas yra svarbiau :) Susidėliojate prioritetus :) Kas svarbiau Jums gyvenime- žmogus ar miestas? Drąsiai kalbu, nes pati prieš 22 m išvykau iš Vilniaus. Ir dabar gyvenu provincijoje.
Kurkite meną Šiauliuose! Sėkmės!
Sudėtinga situacija. Esi viduryje tarp dviejų dalykų ir nors persiplėšk. Gal tada vairiantas yra viską palikti ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Esu panašioje situacijoje ir suprantu tą norą būti konkrečiam mieste, nors logiško paaiškinimo tam ir nėra. Manau, kad jo ir neturi būti, svarbiausia, kad puikiai žinai ko nori. Gali būti, kad vyras stiprią tavo meilę supranta kaip silpnybę tokioj situacijoj ir mano, kad tik laiko klausimas kol nusileisi, galbūt net pats to nesuvokdamas
Vaikų darželis. Pirmiausia, mergina nebrandi, vaikas, o vyras jau subrendęs ir tvirtai stovi ant kojų. Mesti viską vardan „miano” jis nenori ir nedarys to. Merginai realių, neįsikalbėtų priežasčių likti Vilniuje nėra. Taigi, jei ji nori šeimos, kam, manau, ji realiai dar nepasiruošusi, ji turi vykti pas mylimąjį. Jei nori miano, turi suprasti, kad mylimą žmogų ji praras. Jei mylimasis atvyks pas ją, santykiai neišvengiamai žlugs. Nes toks amžiaus skirtumas rodo, kad mergina, ko gero, myli ne patį vyrą, kiek jo stabilumą. Jei jis keis darbą, bent pusmečiui stabilumas išnyks. Va tada ir paaiškės, kas yra kas.
Jei ji norėtų, kaip jūs sakote „stabilumo”, tai seniai gyventų Šiauliuose ir nesiblaškytų. Džiugu, kad mergina save rado, aš irgi taip norėčiau. O vyrų pilna Lietuva, ras tokį, kuris norėdamas rastų sprendimą, o ne kategoriškai želtų Šiauliuose. Gyvenu šitam mieste – žinau, ką kalbu.
Vyriokas panašus į apsamanojusį kelmą. Sostinėj tikrai daugiau galimybių nei Šiauliuose. Tegul ir kelia sparnus, o ne priauga prie miesto. Kodėl visada aukotis turi moteris? Absurdas. Arba abu kraustykitės kitur. Arba susiraskit naują vyrą.
Buvau lygiai tokioje pačioje situacijoje. Tik aš gyvenau Klaipėdoje, o vyras Šiauliuose. Kai atėjo laikas spręsti kaip toliau siesime savo gyvenimus, žinojau, kad miestą reikės keisti man. Nes kaip rašo ir istorijos autorė, vyras jau tvirtai įleidęs šaknis Šiauliuose, turi gerą darbą ir pan. Aš labai nenorėjau keisti miesto, nes atrodo, kad Klaipėdoje mano širdis, tačiau dar nei kartą nepasigailėjau savo sprendimo. Dabar gyvenam kartu, turime gražią šeimą, susilaukėm vaikelio. Nėra nieko geriau, kai gali savo artimą žmogų apkabinti tada kada tik nori. Menas jėga, bet jei džiaugiesi juo viena ar tai tikrai bus tai ko nori? Kaip mano vyras pasakė, ar tikrai yra skirtumas kur gyvensim, jei esam kartu. Man tai žmogus, kurio laukiau visą gyveną, jei ir Jums, neturėtų kilti abejonių. Manau viskas priklauso nuo santykių tvirtumo. O dėl miesto, tai važiuojam į Klaipėda kada tik noriu, ji niekur nedingo :) Sėkmės priimant teisingus sprendimus!