Savižudybė: Kaip padėti?

0 (0)

Tai, kad jūs žinote savižudybių prevencijos principus ir siekiate įgyti daugiau žinių, gali išgelbėti kieno nors gyvybę. Dalydamiesi šiomis žiniomis su kitais, jūs griaunate mitus ir klaidingas nuomones apie tai, kad neįmanoma užkirsti kelio daugeliui savižudybių. Kuo daugiau bus žmonių, suprantančių įspėjamuosius ženklus, tuo daugiau gyvybių išgelbėsime.

1. Raskite būdų išsiaiškinti, ar žmogus nesikėsina žudytis. Svaižudybių prevencija – tai ne tik draugų rūpestis ir dėmesys, bet ir gebėjimas atpažinti artėjančio pavojaus požymius.
Ieškokite galimo pavojaus požymių: tai – suicidinio pobūdžio grsinimai, ankstesni bandymai žudytis, depresija, akivaizdūs žmogaus asmenybės arba elgesio pokyčiai, taip pat bandymai pareikšti paskutinę valią. Stenkitės pajausti bejėgiškumo ir bejėgiškumo apraiškas: nustatykite, ar žmogus nesijaučia vienišas arba izoliuotas.

2. Į savižudybę linkusį žmogų vertinkite kaip asmenybę. Turėkite omenyj, kad išties kiekviename žmoguje slypi savinaikos instinktas. Nemanykite, jog žmogus negeba arba negebės ryžtis savižudybei. Neretai maga neigti tikimybę, kas kas nors gali žmogų sulaikyti nuo savižudybės. Būtent todėl tūkstančiai žmonių – visų rasių, amžiaus ir socialinių grupių – nusižudo. Neleiskite, kad kiti jus suklaidintų – esą suicidinė situacija, su kuria susidūrėte, nerimta. Jeigu manote, kad kam nors gresia savižudybės pavojus, veikite vadovaudamiesi asmeniniais įsitikinimais. Pavojus, kad sutriksite, pervertinę galimą grėsmę, yra menkniekis palyginti su tuo, kad kas nors gali žūti dėl to, jog jūs nesikišote.

3. Užmegzkite nuoširdžius santykius. Nėra galutinių aiškių sprendimų tokios opios problemos kaip savižudybė. Tačiau jūs žengsite didžiulį žingsnį, jeigu vadovausitės principu be dvejonių užmegzti ryšį su viltį praradusiu žmogumi. Vėliau labai daug kas priklausys nuo jūsų santykių kokybės. Supratimą dera reikšti ne tik žodžiais, čia svarbi ir neverbalinė empatija; tokiose situacijose derėtų vengti moralizavimo ir tiesiog palaikyti.

4. Būkite dėmesingas klausytojas. Linkę žudytis žmonės ypač kenčia dėl stipraus susvetimėjimo. Todėl jie nenusiteikę klausytis jūsų patarimų. Jiems kur kas labiau rūpi aptarti savo skausmą, nepasitenkinimą ir gyvenimo prasmę: „Neturiu nieko, dėl ko būtų verta gyventi”. Jei žmogų kamuoja depresija, jam labiau reikia štai ko: kad jis galėtų kalbėti pats, o ne kad jūs kalbėtumėte su juo.

5. Nesiginčykite. Susidūrę su žmogumi, kuris grasina nusižudyti, draugai ir giminės dažnai jam sako: „Pamanyk, juk tu gyveni daug geriau už kitus; turėtum tik dėkoti likimui”. Toks atsakymas iškart blokuoja tolesnio bendradarbiavimo galimybę; tokios pastabos ir šiaip nelaimingą žmogų dar labiau prislegia. Artimieji, užuot padėję, sukelia priešingą efektą.

6. Klausinėkite. Užduokite atvirus klausimus ir venkite uždarų, t.y. venkite tokių klausimų į kuriuos galima tiesiog atsakyti „taip” arba „ne”, pvz. „Tikiuosi, tu neketini žudytis?”, čia jau slypi numanomas atsakymas, kurį jums norisi išgirsti. Jei žmogus atsakys ‘ne”, jums veikiausiai nepavyks išspręsti suicidinės krizės. Geriausias perėjimo būdas – atsargiai, bet tiesiai užduoti klausimą: „Ką galvoji apie savižudybę?”, į šį klausimą jau negalima atsakyti  „taip” arba „ne”, tai skatina žmogų atsiverti. Kai žmogus galiausiai randa ką nors, kas neabejingas jo išgyvenimams ir kas sutinka aptari šią draudžiamą temą, jis dažnai pajunta palengvėjimą ir jam suteikiama galimybė suvokti savo jausmus ir pasiekti palengvėjimą.

7. Neguoskite nepagrįstais pažadais. Vienas svarbiausių psichologinės gynybos mechanizmų yra proto argumentai. Išgirdus iš ko nors žodžius apie grasinimą žudytis, jums gali kilti noras prieštarauti: „Ne, iš tikrųjų jūs apie tai negalvojate”. Dažnai tokios išvados niekuo nepagrįstos, nebent jūsų paties nerimu.
Priežastis, kodėl ketinantis žudytis žmogus atskleidžia savo mintis, – tai noras sukelti nerimą dėl situacijos, kurioje jis atsidūrė. Jeigu neparodysite susidomėjimo ir atjautos, tai depresijos kamuojamas žmogus nuomones, kaip antai: „Iš tikrųjų jūs taip negalvojate”, gali palaikyti atstūmimo ir nepasitikėjimo išraiška. Jeigu kalbėsite su juo rodydami meilę ir rūpestį, šitai gerokai sumažins savižudybės pavojų. Ir priešingai – banaliai gusdami jį galite pastūmėti prie savižudybės kaip tik tada, kai jam žūt būt reikia nuoširdaus ir  rūpestingo domėjimusi jo likimu.

8. Pasiūlykite konstruktyvių būdų. Užuot linkusiam žudytis žmogui sakę: „Pagalvok, kokį skausmą tavo mirtis sukels artimiesiems”, paprašykite jo pamąstyti apie alternatyvius sprendimus, kurie galbūt jam dar nebuvo atėję į galvą.

Vienas svarbiausių savižudybių profilaktikos uždavinių – padėti nustatyti psichinio diskomforto šaltinį. Tai gali būti nelengva, nes savižudžio „maitinamoji terpė” yra slaptumas. Tinkamiausi klausimai paskatinti diskusiją galėtų būti tokie: „Kas jums nutiko pastaruoju metu?”, „Kada pasijutote blogiau?”, „Kas įvyko jūsų gyvenime nuo tada, kai prasidėjo šios permainos?”, „Su kuo iš aplinkinių tai susiję?”. Potencialų savižudį reikia paskatinti, kad jis įvardytų jį kamuojančią problemą ir kaip galima tiksliau nustatytų, kas ją stiprina.

Jeigu krizinė situacija ir emocijos yra aiškios, toliau dera išsiaiškinti, kaip žmogus su panašiomis situacijomis susidorodavo praeityje. Tai vadinama „problemos sprendimo priemonių įvertinimu”. Į šį procesą įeina ankstesnės patirties analogiškoje situacijoje apibūdinimo išklausymas. Norint užmegzti pokalbį, galima užduoti klausimą: „Ar anksčiau patyrėte panašių išgyvenimų?” Esama puikios galimybės kartu pasiaiškinti,kaip žmogus praeityje įveikdavo krizes. Šie būdai gali būti naudingi siekiant išspręsti ir dabartinį konfliktą.

 9. Įkvėpkite viltį. Darbas su depresijos kamuojamais žmonėmis, linkusiais į susinaikinimą, yra sunkus ir atsakingas. Psichoterapeutai seniai priėjo išvados, kad labai svarbus dalykas yra dėmesys tam, ką tokie žmonės kalba ir jaučia. Kai išsakomos nerimą keliančios slaptos mintys, sunkumai atrodo ne tokie baisūs ir lengviau išsprendžiami. Nerimo kankinamam žmogui gali kilti mintis: „Aš neišmanau, kaip išspręsti šią problemą. Tačiau dabar, kai išsiaiškinau savo sunkumus, suprantu, kad galbūt dar yra kokia viltis”.

10. Įvertinkite savižudybės rizikos mąstą. Pasistenkite nustatyti, ar tikrai grasinimas žudytis rimtas. Juk ketinimai gali skirtis: gali kilti tik trumpalaikių, neapibrėžtų minčių apie tokią „galimybę”, tačiau savižudybės planas gali būti ir įgyvendinamas: nuodijamasi, šokama iš didelio aukščio, panaudojama šaunamasis ginklas ar virvė. Labai svarbu išsiaiškinti ir kitus veiksnius, pavyzdžiui, ar žmogus nepiktnaudžiauja alkoholiu, nevartoja narkotikų, neturi emocijų ir elgesio didesnių sutrikimų, ar nejaučia beviltiškumo ir bejėgiškumo.

11. Nepalikite žmogaus, kuris atsidūręs didelės suicidinės rizikos situacijoje, vieno. Likite su juo kaip galima ilgiau arba paprašykite ko nors pabūti su juo, kol praeis krizė arba atvyks pagalba. Gali būti, kad teks skambinti į greitosios pagalbos punktą arba kreiptis į policininką. Atminkite: teikdami pagalbą jūs prisiimate tam tikrą atsakomybę.

12. Pagalbos kreipkitės į specialistus. Į savižudybę linkę žmonės pasižymi susiaurėjusiu akiračiu, savotišku padėties be išeities supratimu [dichotomišku mąstymu]. Jų protas negeba rasti įmanomų būdų, kaip derėtų įveikti nepakeliamą problemą. Pirmas prašymas – pagalbos prašymas. Draugai turbūt turi gerų norų, tačiau jiems gali trūkti gebėjimų ir patirties, be to, jie dažnai linkę į perdėtą jausmingumą.

13. Rūpinimosi ir ilgalaikės pagalbos svarba. Nors kritinė situacija ir įveikta,  specialistai arba šeimos neturi leisti sau atsipalaiduoti. Juk blogiausias dalykas dar gali nutikti. Ligonio psichinio aktyvumo padidėjimas dažnai laikomas pagerėjimo ženklu. Pasitaiko atvejų, kai savižudybės išvakarėse depresijos apimtas žmogus metasi į veiklos sūkurį. Jis prašo atleidimo visų, kuriuos įskaudino. Tai matydami, jūs lengviau atsikvepiate ir tampate ne tokie budrūs. Tačiau, grąžinęs visas skolas ir įvykdęs visus įsipareigojimus, jis gali nusižudyti. Duomenys rodo, kad pusė į savižudybę linkusių žmonių nusižudo maždaug per tris mėnesius nuo psichologinės krizės pradžios.

Šaltinis: Tomas Sodeika, Jūratė Baranova (2002). Filosofija XI-XII. Vilnius: Tyto alba. P. 251-254.
Pagal: Гроллман, Э. Суицид: превенция, интервенция, поственция / Э. Гроллман // Суицидология: прошлое и настоящее. – М., 2001, p. 315-324. Iš rusų kalbos vertė D. Stankevičius.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu