Šizoanalizė v. s. psichoanalizė

5 (1)

Samuelis Beckettas ir Gilles’is Deleuze’as: kodėl išėjęs pasivaikščioti šizofrenikas yra geriau negu neurotikas gulintis ant kušetės? Molojaus kelionė dviračiu…

Kaip teigia Mišelis Fucault’o, savo pratarmėje amerikietiškam „Anti-Edipo“ leidimui – pokarinėje Europoje, esmiškai apie vykstančius visuomenėje reiškinius, turėjo teisę prabilti tik gerai susipažinę su Marksu, Freudu ir semiotika. Taigi, Deleuze’as ir Guattari imasi užduoties išvaduoti visuomenę nuo šios ideologinės stabmeldystės, be kita ko, jie siekia išvaduoti kiekvieną skaitytoją nuo savęs paties, o tiksliau nuo to, kiekviename tūnančio fašisto, slapčia mylinčio valdžią ir garbinančio galios sprendimus žmogelio. Daugis priešinamas monotoniškumui, produktyvumas, tai ne sėslumas, o klajokliai, individas – tai valdžios produktas, viskas ko reikia – „deindividualizacija“ sumėtant savo pėdsakus, perkonstruojant savo ženklus, reziumuoja Fucault.

Tai kodėl gi Deleuze’o šizoanalizė geriau nei Freudo psichoanalizė? O gi todėl, jog id, ego ir Super-ego yra dirbtiniai konstruktai, tušti vaizdiniai kurie mus tik paklaidina konkrečios patologijos atveju, pakiša netikrą sprendimą arba uždengia akis ir neleidžia tokį sprendimą rasti, mano Deleuze’as ir Guattari.

Tarytum išlikdamas stoikų tradicijoje, kurie manė, jog visata valdoma racionalaus Logoso, o mintys ir siela yra materialūs, plėtodamas Spinozos substancionalumo koncepciją Deleuze’as, visai kaip ir J. O. La Mettrie žmogų laiko mašina. Išties mašinos jam yra ne tik žmonės, bet ir viskas aplink. Bet kuri mašina yra mašinos mašina, tai tam tikra save nuolat atkartojanti, dauginanti, gimdanti struktūra.

Žmogus sudarytas iš įvairiausių tarpusavyje sąveikaujančių mašinų, kurios sąveikauja su „išorinėmis“ mašinomis ir tokiu būdų subjekto ir objekto skirtis kaip ir išnyksta, jos tiesiog nėra, yra tik konkrečios geismų mašinos sąveikaujančios tarpusavyje reziduojančios ant kūno be organų paviršiaus, jį įkalinančios mechaninėse schemose.

Pirminis išstūmimas yra ne užspausti edipiniai impulsai, o kūno be organų atmetimo reakcija susidūrus su jį organizuojančiomis mašinomis, tam tikras inkarnacinis šokas, kitaip tariant. Taip atsiranda paranojinė mašina, kaip pasipriešinimo intencija, siekiant suardyti geismo mašinas, kas sykiu yra ir pirminis mirties, savęs naikinimo impulsas.

Kūno be organų ir mašinų sąveikos pavyzdžių galime rasti visur, sociume, pavyzdžiu kapitalas galėtų būti suvokiamas kaip kūnas be organų, kuris investuojamas į gamybą, techninius procesus kuria pridėtinę vertę ir taip didina pats save.

Šizofrenijos teorija susideda iš trijų dėmenų: disociacija (Krepelinas), autizmas (Eugenas Bleuleris), erdvė-laikas arba buvimas pasaulyje (Binswanger). Visas šias tris sampratas vienija Ego.

Šizofrenikas dėl tėvo ar motinos superstruktūrų spaudimo nebegali sakyti „Aš“, tarsi vengia tėtis-mama-aš schemos ir tokiu būdu priešinasi edipizacijai. Šizofrenikui nebūdingas perkėlimas, jis traktuojamas psichoanlitiko labiau kaip gyvūnas, daiktus ir žodžius priimantis vienodai, kaip lygiaverčius.

Deleuze’as ir Guattari pastebi, jog Edipo konceptas nuslepia, uždengia tai, kas vyksta realiai, pasąmonė, kaip gaminanti mašina, buvo pakeista antikiniu teatru, bekūne abstrakcija. Kuo labiau psichiatras it fenomenologas stebintis psichinius paciento procesus nukrypsta nuo realaus pasąmonės gamybos proceso link idealios abstrakcijos, tuo mažiau jis supranta kas vyksta.

Iki tampant patologija, šizofrenija yra geismo ir geismo mašinų gamybos procesas. Kaip vyksta perėjimas link patologijos gana gerai aprašė Jaspersas, teigia Deleuze’as ir Guattari. Supriešindamas proceso ir reakcijos (asmenybės tapsmo) sąvokas, Jaspersas teigia, kad patologija atsiranda kai procesas, apeidamas santykius su Ego siekia pakeisti juos santykiais su „demoniškumu“ gamtoje. Jam te trūko pačio materialaus proceso supratimo, proceso kaip materialios ekonomikos proceso kaip gamybos besivystančio tokia seka: Gmata=Gamta ir Pramonė=Istorija.

Koncepcija, jog norai kyla iš poreikių yra klaidinga, mano Deleuze’as. Yra visiškai atvirkščiai, noras, kaip kūno mašinos gamybos produktas, gimdo poreikį. Kitaip tariant, noras pasireiškia ne kaip trūkumas, o trūkumas pasireiškia kaip noro pasekmė. Noras tai mašinų kuriama materiali realybė esanti iki subjekto sąvokos. Noras yra mašina, o noro objektas, tai antrinė mašina įtraukta į gamybos procesą. Revoliucionieriai, menininkai ir aiškiaregiai žino, jog noras apglėbia gyvenimą savo gamybos jėga ir gamina tuo intensyviau, kuo mažiau jam reikia, o ne atvirkščiai, kitaip tariant ne todėl, kad labai kažko trūksta.

Trūkumas sukuriamas socialinėmis mašinomis. Dominuojančios klasės menas yra tuštumos praktika, tuštumos dauginimas, įdiegimas rinkos ekonomikos pavidalu – trūkumas organizuojamas gamybos pertekliaus dėka. Noras stumiamas link baimės, kad jam kažko neužteks ir taip tampa priklausomas nuo realių gamybinių procesų. Nutinka paradoksalus dalykas, žmonės ima kovoti už savo vergystę taip lyg tai būtų jų laisvė. Jie ima šaukti: dar daugiau mokesčių! Dar mažiau duonos!

Lietuvių kalba išleistoje knygelėje „Filosofijos įvadas“ Jaspersas pastebi, jog autentiškiausiai geba filosofuoti, matyti tikrovę, psichiniai ligoniai ir vaikai, jiems tarsi nukritę visuotinio aklumo pančiai, tad giliai prasmingas yra teiginys: “Vaikai ir kvailiai sako teisybę”. Tačiau kuriamoji galia, kuria pasižymi didžiosios filosofinės mintys, glūdi vis dėlto ne čia, o atskiruose individuose, kurie kaip laisvi ir natūralūs dvasios milžinai sugeba, išdrįsta sąmoningai tokiom akim į realybę pažvelgti. (Jaspersas, 29 psl.)

Toks genialus kvailelis yra Samuelio Beketo herojus Molojus, iš romano tuo pačiu pavadinimu. Jo šizofreniška asmenybė, mąstymo mechanizmas mažai kuo skiriasi nuo Viljamo Džeimso knygoje „Pragmatizmas“ aprašomos tiesos sampratos paieškų apskritai: „Aš tikiu, kad ieškodami tiesos mes šokinėjame nuo vienos ledo lyties ant kitos beribėje jūroje ir kad kiekvienu savo veiksmu mes padarome galimas naujas tiesas, o senąsias – negalimas.“ (Džeimsas, 277 psl.)

Molojaus atveju, tai pasireiškia kaip trumpa atmintis, ji nelabai prisimena kur buvo vakar, nelabai suvokia, kur link konkrečiai jis keliauja, tačiau tai kas vyksta čia ir dabar, visa savo juslinę patirtį jis aprašo labai tikslai, fenomenologiškai. Molojaus dėka mes išsivaduojame nuo bet kokio ideologinio antstato ir pasineriame į pačias egzistencijos gelmes, arba, paradokslaliai sakant, priartėjame prie paties jos paviršiaus.

„Kaip niekad nepatirtas daiktas gali išsitrinti iš atminties? O vis dėlto, tai dažnai nutinka“, – teigia Molojus. „Tam, kuris nieko neturi – nemėgti mėšlo yra draudžiama“, – apibūdina socialinių darbuotojų jam brukamą paramą. „Atsargumo priemonių reikia imtis atsargiai“, „Visada pasakau arba per daug, arba per mažai, o tai, mane, mylintį teisybę, žiauriai skaudina.“, „Manyje visada buvo du pajacai, tarp kitų, tasai, kuris nenori nieko kito, tik pasilikti ten, kur yra ir tas, kuris įsivaizduoja, kad tolėliau bus truputį geriau. Tad, tam tikru požiūriu, visad gaudavau ko panorėjęs.“ ir pan. Galiausiai, visi šio veikėjo samprotavimai puikiausiai sutelpa į seną ištarą, jog išties žinau, tik tai, kad nieko nežinau. „Nežinoti, kad nieko iš esmės nežinai”, toks jau žmogaus buvimo būdas pasaulyje ir tai suprantantis šizofrenikas, yra, tam tikra prasme yra gerokai išmintingesnis nei viską „žinantys“ „sveikieji“, kas turbūt ir atsako į pradžioje išsikeltą klausimą: kodėl kodėl išėjęs pasivaikščioti šizofrenikas yra geriau negu neurotikas gulintis ant kušetės?

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Literatūra:
1. Beckettas, Samuelis (2004). Molojus. Vilnius:LRSL.
2. Capitalisme et Schizophrénie 1. L’Anti-Œdipe (1972). Trans. Anti-Oedipus (1977). Skyriai 1-4 
3. Džeimas, Viljamas (1995). Pragmatizmas. Vilnius: Pradai.
4. Jaspersas, Karlas (1989). Filosofijos įvadas. Vilnius: Mintis.L

Iliustracija: Cristina Gottardi