Numanau, kad sūnus susirgo lėta šizofrenijos forma0 (0)
Prieš metus sūnaus elgesys, kalba, visa asmenybė ėmė keistai keistis. Simptomus papasakojus specialistei ir iš informacijos rastos internete numanoma, kad jis susirgo šizofrenijos lėta forma. Jam 19 metų, tapo užsidaręs, nekalbus, apsileidęs. Akivaizdžiai jam reikia gydymo, bet jis to kategoriškai atsisako ir nepripažįsta sergąs. Kaip jį įkalbėti gydytis? Akyse nyksta asmenybė, bet niekuo negaliu padėti? Teisiškai priverstinis gydymas negalimas, jei žmogus nekelia pavojaus sau ar aplinkiniams. Bet kaip jį išgelbėti?
Edita (vardas pakeistas)
Komentuoja medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
Laba diena, Edita, iš laiško suprantu, kad šiuo metu išgyvenate nerimą ir beviltiškumą, kadangi matote besikeičiantį sūnaus elgesį, įtariate jam psichikos ligą, tačiau niekuo negalite jam padėti, nes sūnus atsisako bet kokios pagalbos. Darosi pikta ir apmaudu, nes sūnus tampa situacijos įkaitu, kuomet įstatymas gina žmogų net tuo atveju, kai pats sau yra agresorius. Natūralu išgyventi tokius jausmus, kai matome blogėjančią artimojo sveikatą ir niekuo negalime jam padėti. Dažniausiai ligos užklumpa staiga ir netikėtai, todėl mus apima pasimetimas ir sumaištis.
Dažnu atveju, kai žmogus pradeda jausti ligos simptomus, jį apima nuojauta apie ligą, tuomet pirminė jo reakcija būna šokas ir neigimas. Vengiama kreiptis į medikus, nes bijoma išgirsti tiesą, kuri yra skaudi. Ir tai yra natūralu, kadangi taip veikia mūsų gynybos mechanizmai. Šiek tiek kitokia situacija yra ir su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis, šiuo atveju, ypatingai, kuomet liga yra jau pažengusi, žmonės kitaip suvokia realybę, kitaip ją vertina ir to pasekoje kartais priima ne visada teisingus sprendimus. Girdžiu, kad panaši situacija susiklostė ir jūsų atveju.
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos įstatymas apibrėžia psichikos ligomis sergančių žmonių hospitalizavimą. Šio įstatymo, 23 straipsnis sako: „Pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą, kurios požymiai yra nurodyti šio įstatymo 27 straipsnyje. Pirminis asmens psichikos patikrinimas atliekamas Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Dėl asmens pirminio apžiūrėjimo gali kreiptis gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija“. Išsamiau tai aprašyta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme „ Dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ – „5. Jeigu asmuo kreipiasi į gydytoją-psichiatrą dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo savo iniciatyva (ar artimųjų iniciatyva ir asmuo tam neprieštarauja),tai jis turi būti gydytojo-psichiatro apžiūrėtas ir, esant reikalui, jam turi būti suteikta reikalinga psichiatrinė pagalba. Jeigu dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo į gydytoją-psichiatrą kreipiasi artimieji, o asmuo tam prieštarauja,tai gydytojas-psichiatras priima sprendimą dėl tokio asmens psichikos būklės patikrinimo, kai įtaria sunkius psichikos sutrikimus. Artimieji privalo kreiptis į gydytoją- psichiatrą ar sveikatos priežiūros įstaigą raštu, nurodydami konkrečius asmens psichikos sutrikimo požymius“. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos įstatymo 27 ir 28 straipsniai nusako apie priverstinio hospitalizavimo atvejus. Remiantis šiais dokumentais galima procedūra – kreiptis į psichiatrą su prašymu pirminiam sūnaus psichikos būklės įvertinimui. Jei gydytojas nustato, kad yra kilusi reali grėsmė paciento ar jo aplinkinių sveikatai ar gyvybei, priima sprendimą dėl hospitalizavimo. Priverstinė hospitalizacija galima iki dviejų parų, vėliau tai sprendžia teismas.
Procedūra yra sudėtinga ir ne visada gautas rezultatas mus tenkina, tačiau gyvename šioje valstybėje ir turime remtis joje galiojančiais įstatymais. Svarbu nepamiršti, kad be medikamentinio gydymo tokiems pacientams taip pat svarbus artimųjų buvimas šalia, pagelbėjimas kasdieninėje veikloje, bei empatiškumas, suvokiant, kad jo neadekvatūs žodžiai, veiksmai, sprendimai yra jo ligos pasekmė.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kartais žmonės turintys psichikos ligą (ar sutrikimą) negeba realiai suvokti savo situacijos dėl to kartais priima neadekvačius sprendimus, dėl gydymosi procedūros taip pat. Turime įstatymus, kurie saugo žmogų ir jais privalome remtis. Yra numatyta procedūra dėl priverstinio gydymo, tai sprendžia medikai bei teismai. Kartais sprendimai mūsų netenkina, todėl turime priimti situaciją kokia ji yra. Bei suprasti, kad sergančiam žmogui didelė pagalba yra jo priėmimas toks, koks jis yra, suteikiant jam pagalbą (paramą, supratingumą, priežiūrą) pagal savo galimybes.
Aptarėme pagalbos galimybes sergančiajam, tačiau svarbu nepamiršti savęs. Tokiais atvejais padeda jausmų, sunkumų bei patirties pasidalinimas su panašios patirties turinčiais žmonėmis. Tam tikslui yra sudaromos savipagalbos grupės, kuomet renkasi panašių išgyvenimų turintys žmonės. Jūsų atveju taip pat svarbu būtų pagalvoti apie šią pagalbos galimybę. Platesnės informacijos apie pagalbos galimybes artimiesiems galite pasiteirauti psichikos sveikatos centruose.
Medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
El. p. adresas: s.anuskeviciene@gmail.com
Mane supykdė šis motinos laiškas. Priverstinis gydymas? Priverstinis? Rimtai? Ar ji bent susimąsto, ką kalba? Mažiau tokių mamyčių pastangų ir žemėje bus daugiau sveikų žmonių.
gal vaikinui tiesiog depresija, arba vartoja narkotikus, gal viskas kartu, o mamyte pasiskaicius internete jau sifofrenija itaria o,o tikrai baisu,kai artimieji tokie, nezinia kur ikist gali, net nepaklause ar nepabande issikalbeti su vaiku
jūs šitaip norėdama „pagelbėti”, situaciją, net neabejoju, tik pabloginsite! Tai nėra noras „padėti”, o akivaizdus nepasitikėjimas savo sūnumi! Pačiai būtų neprošal pasitikrinti psichinę būklę…
Na, jei taip nori artimieji, aisku galima ir ,,paguldyti,,, bet ir turesite ,,ligoni,, visam gyvenimui, su ligos kodu. O jam – gyvenimas sugadintas (socialine stigma), ir svarbiausia – medikamentai daro savo organizmui, taigi jums spresti.
Mano manymu jam pavėluotas brendimas, viskas susitvarkys.
Koks dar šizofrenija čia nesamone kažkokia gal aš irgi bunu nekalbi ir užsidarusi savo kambary greičiausia būdų pats susitvarkys su savo emocijom ir užsispyrimu tiesiok jam reikia daug laisves,ramybės ir gerai apie viska apgalvoti greičiausia tai praeina tokie dalykiai aš nuo pat mažens tokia buvau su manimi gan yra sunku susikalbeti yra tokiu dalyku kuriu ir aš nesuprantu bet žmogu gydyti tai tikrai nereikia nebent pas spcihologe nuvesk o ne per interneta ieškoti atsakymo kad pats išsipasakotu spcihologei ir tada jus pakvies o gal ir pasakys kas jam negerai ir panašei.
atstokit nuo vaikino su savo diagnozėm, persekiojat ir ribojat..o žmogui įsimylėjimo, atradimų ir praradimų, nusivylimų ir kt nesąmonių amzius atėjo..neieškokit nesąmoningų ligų, o paguoskit nuraminkit pagirkit, išsikalbėt jis neturi su kuo, gal suaugusio vyriškio namuos nėr, nėr su kuo apie vyriškas paslaptis pašnekėt,,oi tos „rūpestingos mamos”, sūnų iš proto išvest gali
vertėtų tau Edita (vardas pakeistas) internete pasiskaityt apie brendimo amzių ir prisimint kokių pati prikrėtus eibių tokiam amziuj esi, kaip durniuodavai per „morcių”, neįkyrėk vaikinui su tokiom savo diagnozėm ir siūlymais gydytis, pati pagerk raminamųjų, o sūnui duok laisvę ir pasitikėk juo. apmokėk sporto klubo abonementą ar ką jis pats panorės kokį sportą išsikrovimui. tikriausia ir su draugais jam būti neleidi, vis kontroliuoji