Švelnukai

4.2 (5)

Iliustracija: Luca Campioni / Unsplash

Kartą,  labai seniai,  tolimoje šalyje visi laimingai gyveno. Kiekvienas gimdamas gaudavo po mažutėlį švelnutėlį švelnukų maišelį. Ir dalijosi šalies gyventojai šitais švelnukais. Tereikėdavo kyštelėti ranką į maišelį. Vos išvydęs dienos šviesą, jis virsdavo dideliu pūkuotu šiltu švelnuku, priglusdavo žmogui prie kūno ir užliedavo jį geru jausmu. Visiems jų užteko, visi buvo labai laimingi, jausdami šilumą ir švelnumą.

Tik piktoji ragana buvo labai nelaiminga, nes niekas iš jos nepirko stebuklingų meilės gėrimų ir kitokių dalykų, kurių ji turėjo. Kartą ji sugalvojo piktą planą, kaip įsukti savo prekybą. Ragana priėjus pakuždėjo vienam: „Tik pažiūrėk, kiek daug jau švelnukų išdalinai, jei ir toliau taip darysi, tavieji švelnukai greit baigsis ir tau nebeliks nei vieno.“

Laikui bėgant visi pasidarė labai atsargūs, vienas kitą ėmė stebėti, ar tik nebus jie per daug šiltų švelnukų išdalinę. Netrukus visi pajuto, kad jiems trūksta šilumos ir švelnumo. Dėl to jie ėmė sirgti, vienas kitas net mirė.

Vis dažniau šalies gyventojai ėjo pas raganą pagalbos, pirko stebuklingų meilės gėrimų arba maišelį šaltų šiurkštukų. Nors šiurkštukai nė iš tolo neprilygo švelnukams, tačiau jie apsaugojo žmones nuo ligų suriečiančių į ragą. Taigi, žmonės mirė retai, bet daugelis jų buvo nelaimingi ir nuolat jautė šaltį ir šiurkštumą.

Švelnukai, kurie ankščiau buvo dalijami kaip oras, veltui, pasidarė labai vertingi. Ir štai kas nutiko, atsirado žmonių, kurie ėmė šaltus šiurkštukus, kurių buvo gausybė, lipino juos pūkais ir dalijo kaip švelnukus.

Tik juos gavusių nebeužliedavo gerumo jausmas, kaip kažkada. Kartą į tą nelaimingą šalį atkeliavo linksma ir nieko nebijanti mergaitė. Ji elgėsi taip tarsi nieko nebūtų girdėjusi apie raganą ir dalino visiems savo švelnukus. Pradžioje kai kurie gyventojai į ją žiūrėjo įtariai, bet, laikui bėgant, visiems ji be galo patiko, nes šalia jos buvo labai gera. Visi vėl ėmė dalintis švelnukais, o ragana liko be darbo.

Kartais, kad išgelbėtum žmogų, tereikia jį paprasčiausiai apkabinti.

Perpasakota pagal Claude Steiner “Le Conte Chaud et Doux des Chaudoudoux” pasaką