Tikiuosi, kad jis pasijaus, jog nori būti kartu

0 (0)

Foto: Kate Kinley

Klausimas: Esu įstrigusi santykiuose. Pamėginsiu išdėstyti viską nuo pradžių. Mus supažindino bendri draugai beveik prieš trejus metus, kai mums buvo 23 m. Pradžioje bendrauti sekėsi vangiai, vaikinas dėmesio nerodė, o aš pati pirmo žingsnio taip pat nežengiau. Po kelių susitikimų vaikino elgesys pasikeitė, pradėjo rodyti dėmesį, vis dažniau susitikinėdavome ir po kelių mėnesių pradėjome draugauti. Draugystė tiek iš šono tiek ir viduje atrodė nuostabi. Beveik niekada nesipykdavome, tik kelis kartus dėl neišsikalbėtų dalykų, kuomet jis ar aš buvome supratę kitaip nei yra iš tikrųjų, tad pasikalbėjus atvirai viską greitai išsiaiškindavome. Po poros mėnesių draugystės susipažinome su šeimomis, iš kurių sulaukėme palaikymo.

Aš išvykau į užsienį atlikti praktiką trims mėnesiams, tada buvau pradraugavę pusmetį. jis dėl mano išvykimo neprieštaravo, man išvykus santykiai stipriai pablogėjo, bet mes kaltinome atstumą ir bendravimą internetu. Vietoje trijų mėnesių grįžau anksčiau, po dviejų, kadangi atsirado tokia galimybė praktiką sutrumpinti ir abu nusprendėme, kad taip bus geriau mums. Man grįžus jautėsi atšalimas, daugiau iš mano pusės, tačiau per mėnesį viskas susitvarkė ir vėl grįžome į įprastą draugystę. Atrodė, buvome laimingi. Vaikinas labai stengėsi, kad santykiai būtų geri, kalbėjo apie ėjimą kartu gyventi, tačiau aš vis dar studijavau ir neturėjau pastovaus darbo, tad nusprendėme tokį žingsnį atidėti. Bet tai tikrai nepablogino santykių, kartu daug keliavome, laiką leisdavome kas dieną kartu, nors savo bendro būsto neturėjome, gyvendavome tai pas jį, tai pas mane.

Pirmas didelis susipykimas įvyko likus kelioms savaitės iki draugystės metų. Tuomet kalbėjome, jog reikia kažkur kartu išvažiuoti, nes jautėsi rutina, beje, buvo žiema, o mes abu žiemos nelabai mėgstame. Tačiau jis paskutinę minutę nusprendė išvažiuoti vienas pas draugus savaitgaliui. Tais sužinojusi didelės dramos nekėliau, atsisveikinome, tačiau jam išvykus savaitgaliui aš labai įsižeidžiau, vis galvojau, kad grįš anksčiau, tebuvo kelios dienos, tačiau telefonu labai susipykome, nes jis negrįžta ir tuomet aš pasiūliau išsiskirti ir jis sutiko. Bet jam grįžus sekmadienio vakarą susiskambinome ir susitarėme susitikti, pasikalbėjome ir po dar kelių pokalbių sužinojau, kad jis net netiki, kad mes išsiskyrėme, kad čia tik pykčio akivaizdoje priimtas sprendimas, aš taip pat nenorėjau skirtis, jaučiau, kad be reikalo iškėliau dramą. Tad susitaikėme ir po kiek laiko švęsdami metų draugystę žiemą, sutarėme Valentino dieną skristi į Paryžių. Prieš tai esame keliavę tikrai daug ir visuomet abu džiaugėmės, kad kelionių metu labai gerai sutardavome. Juk sako, kelionėse gali patikrinti žmogų.

Draugavome įprastai, per daug pykčių nebuvo, tik aš kartais supykdavau, kai jis daug laiko leisdavo su draugais, bet tai būdavo pakankamai retai. Tuo metu jaučiausi, jog jis nevertina mūsų laiko kartu taip, kaip vertina laiką su draugais. bBeje, pati daug draugų neturiu, tad man buvo sunku suprasti jų artimą draugystę.

Išvykome į Paryžių sutikti Valentino dieną, tada buvome pradraugavę metus ir du mėnesius. Kelionė buvo įprasta, atrodė, abu gerai jautėmės, kol Valentino dienos išvakarėse jis pasipiršo. Visiškai nieko neįtariau, mano reakcija buvo nelabai graži, nustebau, kelias minutes luktelėjau, kol galiausiai pasakiau taip. Tačiau tik pasisakiusi pradėjau labai pergyventi, kas dabar bus, jaučiausi be proto nustebusi ir nesupratau, kas darosi. Jis tai matė, jam tai sukėlė daug abejonių. Tik kitą dieną po piršlybų pasijaučiau gerai, pasikalbėjome, prisipažinau, kad išsigandau, supanikavau, jis, atrodė, suprato. Ir abu laimingi grįžome namo, šeimos džiaugėsi, visi sveikino susižadėjus.

Po keik laiko sužinojau, kad prieš sužadėtuves jis pasikalbėjo su savo ir mano tėvais apie tokį savo sprendimą ir iš mano mamos sulaukė neigiamos reakcijos, nežinau kaip ten išties buvo, bet ji pasakė kažką panašaus, kad savo dukrai norėjo geresnio vyro. Dar po kažkurio laiko jis priminė man tokius mamos žodžius, kad jam tai buvo skaudu…

Susižadėjus niekas per daug nepasikeitė, aš ruošiausi išvykti stažuotei į užsienį, vėl trims mėnesiams, tik dabar į kitą šalį. Viską suplanavome, kad jis atvažiuos manęs aplankyti, kad kai tik grįšiu, eisime kartu gyventi. Dar man neišvykus išsinuomavome butą, kuriame jis pradėjo gyventi man išvykus ir laukė manęs grįžtant. Kai tik išvažiavau, vėl pradėjome labai pyktis, visai nesusikalbėjome, bet ir vėl kaltinome internetinį bendravimą. Po mėnesio buvimo atskirai jis atvyko pas mane kelioms dienoms. Jautėsi, kad esame atitolę vienas nuo kito. Apie rimtus dalykus nekalbėjome, tiesiog praleidome kelias dienas kartu. Jam išvykus atgal po kelių savaičių jis internetu pasakė, jog nebenori vestuvių, mano, kad per greitai viskas. Aš supanikavau, klausiau ar nori skirtis. Patikino, kad nenori skirtis, tik nori viską sulėtinti. Tokie pokalbiai sekė dar apie savaitę, kol vieną dieną jis paskambino ir pasakė, kad nori skirtis, kad nebemyli manęs. Išsiskyrėme, po kelių dienų vėl kalbėjomės, sakė, jog nesupranta, kas jam darosi, jog myli, kad vėl nori būti kartu. Toks bendravimas, skyrimasis ir taikymasis vyko iki pat mano grįžimo. Man reikėjo apsispręsti ar likti užsienyje ilgiau ar grįžti anksčiau nei po planuotų trijų mėnesių. Tariausi su juo, jis pasakė, kad nori, jog grįžčiau kiek galima anksčiau. Tuomet aš nujaučiau, jog jis nori, kad grįžčiau tik tam, kad galėtume galutinai išsiskirti, jam taip ir pasakiau, patikino, jog ne. Galiausiai po dvejonių nusprendžiau mesti darbą užsienyje ir grįžti pas jį po sutrumpintos dviejų mėnesių stažuotės. Grįžau savaitgalį, savaitės pradžioje manęs laukė magistrinio darbo gynimas. Tą savaitgalį paleidome labai romantiškai kartu, kol jis išvažiavo namo sekmadienio vakarą ir aš iš savo tėvų sužinojau, kad jis jiems pasakė, jog nori su manim išsiskirti, nes nebemyli manęs, tačiau nori tai padaryti po mano magistrinio darbo gynimo, kad nesunervinti manęs. Tai sužinojusi iškart pasakiau jam, kad noriu pasikalbėti, kad žinau viską. jis nieko neneigė, taigi išsiskyrėme dvi dienos prieš mano darbo gynimą. Grąžinau jam sužadėtuvių žiedą, jis labai nustebo kodėl grąžinau, tačiau paėmė jį. Kitos dienos vakarą gavau iš jo žinutę, jog jis nesupranta, kas jam darosi, galvoja, kad turi psichologinių problemų, kad eis pas psichologą ir bandys išsiaiškinti. Taigi, kaip ir išsiskyrėme, bet šioks toks bendravimas liko telefonu. Praėjo kelios dienos, jis nuėjo pas psichologę, po susitikimo kalbėjome telefonu, atrodė laimingas, žadėjo, jog viskas mums bus geriau nei buvo, jog gražiai draugausime, bet jam dabar reikia laiko. Savaitgaliui išvyko su draugais į koncertą užsienyje, visą laiką susirašinėjome, kaip pasitaisys mūsų santykiai. Grįžo sekmadienį, susitikome kitą dieną ir jis kalbėjo visiškai kitaip, manęs nebemyli, nori skirtis. Tai buvo pirma vasaros diena. Po mano grįžimo po stažuotės buvo praėjusi tik savaitė. Išsiskyrėme galutinai. Pradžioje bandžiau su juo bendrauti, prašyti pasikalbėti, nes niekaip nesupratau, kaip taip staigiai viskas gali vykti, tačiau jis mane visaip įmanomai užblokavo, kad negalėčiau su juo susisiekti. Bendravau su jo mama, ji nesuprato jo elgesio, taip pat buvo nustebusi. Taip praėjo du vasaros mėnesiai, mums visai nebendraujant. Kartą mačiau jį netikėtai su kita mergina koncerte, jis, kaip vėliau sužinojau, taip pat mane matė vaikščiojant su vaikinu. Ir jis, ir aš vasarą ėjome į pasimatymus.

Rugpjūčio viduryje jam paskambinau, jis atsiliepė, skambinau ne iš savo telefono numerio, o iš darbo, tad galėjau prisiskambinti. Pasikalbėjome, susitarėme susitikti. Susitikome, pokalbis buvo kaip kam sekasi, kaip vasara, kaip meilės reikalai. Atsiprašėme vienas kito, kad išsiskyrimas buvo dramatiškas. Nuo to karto pradėjo susitikinėti, pradžioje draugiškai, tačiau paskui bendravimas tapo intymus. Elgėmės tarytum draugautume, nesislapstėme, bendravome su draugais kartu. Tačiau jis visuomet tai atsirasdavo, tai dingdavo, vis man sakydavo, kad manęs nemyli ir kad poros iš mūsų nebebus, kad jį domina kitos moterys. Tuomet jam siūliau nebebendrauti, kad jis galėtų drąsiai eiti į pasimatymus su kitom merginom, bet to jis nenorėjo. Patikino, kad niekada neturėjo kitos merginos tuo metu, kai mes nebendravome. Taip tęsėsi visą rudenį iki žiemos švenčių, su jo atsiradimais ir dingimais. Šventėms vėl jis dingo, kategoriškai sakydamas, kad nemato prasmės tokiame bendravime. Praėjo šventės, po nepilno mėnesio jam paskambinau pasveikinti su Naujais metais, buvo sausio pirma savaitė, susitarėme nueiti į kiną. Į kiną nuėjome ketvirtadienio vakarą, o penktadienį jis jau atvažiavo pas mane į darbą su gėlėmis, sakydamas, kad nori taikytis, atsiprašė, jog taip ilgai užtruko galvodamas kaip kas.

Susitaikėme, jautėsi atšalimas, tačiau pradžioje daug kalbėjomės ir viskas atrodė juda geryn. Vėl pradėjome bendrauti su šeimom, visi palaikė mūsų susitaikymą. Nusprendėme, kad eisime kartu gyventi. Pradraugavome pusantro mėnesio, aš išvykau su draugėmis savaitgaliui į Londoną, man grįžus vėl radau jį kalbantį, kad nebemyli manęs. Tačiau skirtis dar nenorėjo, sakė mes išsiaiškinsim, jis jaučiasi ne taip kaip mūsų pačioj draugystės pradžioje ir tai jam kelia abejonių dėl jausmų. Aiškintis nelabai pavyko, jis užsidarė, kalbėtis nenorėjo. Jo sprendimas vėl buvo, kad jis manęs nemyli ir nebereikia draugauti. Kelias dienas nebendravome, atėjo iš seniau suplanuotos kelionės laikas, turėjome vykti penkioms dienoms aplankyti jo pusseserę užsienyje. Nusprendėme vykti draugiškai, kadangi abu buvom susiplanavę, išėję atostogų. Išvykome, ir žinoma, draugiškai nesielgėme, elgėmės tarytum draugautume. Kelionė buvo puiki, nesipykome. Grįžome ir vėl tas pats, jis pradėjo mane kaltinti, jog aš jam meluoju, sakė, jog negali manimi tikėti, jog nebepasitiki. Taigi, išsiskyrėme. Ir vėl.

Nuo paskutinio išsiskyrimo praėjo mėnuo. Buvome kelis kartus susitikę kaip draugai, pasikalbėti kaip sekasi, jis vis buvo tos pačios nuomonės apie mus, kad nieko nebepakeisime, o priežastis ta, kad jis nebesijaučia taip kaip pradžioje draugystės ir nebepasitiki manimi. Taip pat supykęs yra pasakęs, kad jam atrodo, kad aš laikau jį durneliu, nes netikiu, kad jis manęs nebemyli. Tik prieš kelias dienas jis atvežė mano daiktus iš savo buto, kadangi po oficialaus susitaikymo ir vėl draugavimo aš praktiškai ten gyvenau, pats buvo davęs raktą ir vis prašydavo, kad nakvočiau.

Taigi, pradraugavome metus ir porą mėnesių, susižadėjome ir po bendrai pusantrų metų draugystės išsiskyrėme. Du mėnesius nebendravome visiškai, pradėjome susitikinėti, pusmetį susitikinėjome kol susitaikėme ir vėl pradraugavę apie pusantro mėnesio išsiskyrėme. Jį pažįstu jau du su puse metų.

Dabar vėl nebebendraujame. Jaučiuosi prastai, nes jį myliu ir kadangi po vieno išsiskyrimo buvom susitaikę ir vėl išsiskyrėme be, mano suvokimo, rimtos priežasties, galvoju, kad gal vėl susitaikysime. Žinoma, manau, kad nemylėjimas rimta, bet netikiu, kad jis nebemyli manęs. Manau, jis manimi nepasitiki dėl to nebemato manęs kaip tos vienintelės su kuria nori būti visą gyvenimą, kaip matė anksčiau.

Jaučiu, kad man toks galvojimas nepadeda, nes vis laukiu, kada jis pasijaus kitaip ir vėl susitaikysime. Dabar su juo nebendrauju, nebandau susisiekti, tiesiog pasitarukiau iš jo gyvenimo, bet tikiuosi, kad jis pasijaus, jog vis dėlto, nori, kad būtume kartu. Tad norėčiau specialisto nuomonės, kaip man reikėtų priimti šią situaciją.

Ana (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Ana (vardas pakeistas),

Ačiū, kad parašei laišką. Džiaugiuosi, kad taip atvirai ir nuoširdžiai pasidalinai savo meilės istorija. Įsivaizduoju, kad visa tai, ką parašei laiške, ilgą laiką buvo giliai tavo mintyse – tiek emociniai išgyvenimai, tiek abejonės dėl santykių, tiek elgesio vertinimas, tiek ateities lūkesčiai.

Tavo laiško pradžia prasideda siatuacijos įvardinimu – „įstrigusi santykiuose“. Skaitydama tavo aprašymą supratau, kiek daug neigiamų išgyvenimų tau teko per tą laikotarpį patirtį. Manau, kad būnant santykiuose it spąstuose visuomet aplanko baimės, liūdesio, pykčio ir bejėgiškumo jausmai, tačiau giliai viduje jaučiame užslėptą gėdos ir kaltės jausmą, kad šiame gyvenimo etape esame ten, kur esame. Kad ir įstrigę santykiuose, kad ir pasimetę bei nežinantys, kaip elgtis (dažnau svarbiausiu klausimu tampa „kaip teisingai pasielgti?“). Nelengva pripažinti tam tikrus dalykus, kurie nepatinka, tačiau yra be galo svarbūs tau didinant sąmoningumą apie tai, ką šiuo metu jauti ir išgyveni. Ir, žinoma, ką nori su visu tuo „daryti“.

Sekant tavo istorijos vingius pastebiu, kad nuo pat santykių pradžių jauteisi šiuose santykiuose šiek tiek neužtikrinta. Galbūt net šiek tiek nepasitikėjai savimi? Tačiau vėliau įsimylėjai, jūs pradėjote draugauti, viešai rodyti savo jausmus ir prisistatėme artimiesiems, iš kurių sulaukėte teigiamo palaikymo. Tada jūsų santykiams atėjo išbandymų etapas: tavo stažuotė, nauji iššūkiai, buvimas atskirai ir kartu didelis noras būti kartu, sprendimų ieškojimas. Visa tai iš tavo pasakojimo suprantu, kad stiprino jūsų draugystę, tačiau po metų nutiko vienas kito išbandymas per konfliktą, kurį jūsų pora „atlaikė“. Ir netrukus nusprendėte kurti šeimą. Iki šios laiško dalies supratau, kad viskas jūsų porai klostėsi gana sėkmingai, nauji iššūkiai tarsi „užgrūdindavo“, sprendimai ateidavo su laiku ir buvo priimami abipusiu sutarimu. Tačiau kažkas po sužadėtuvių pasikeitė. Kas buo tas kažkas ir siūlau tau išsiaiškinti su tuo vaikinu. Nes po to įvykio kažkas viduje pasikeitė tiek tau, tiek jam. Kartais sprendimai būna per greitai priimami, kartais viduje pradedi suprasti, jog ne tas žmogus, o kartais – kiti interesai užgožia norą būti santykyje ir poroje. Paskui jūsų istorija pradėjo įgauti dramatiškų atspalvių – išsiskyrimas, susitaikymas, vėl išsiskyrimas ir susitaikymas… Tarsi bandant suklijuoti stiklinį kamuoliuką. Tačiau vieną kartą sudužus stikliniam kamuoliukui jis niekuomet nebus toks pats… Ir kaskart jam sudužus jį suklijuoti tampa vis sunkiau…

Skaitydama tavo laiško pabaigą matau, kad jautiesi beviltiška ir ieškai atsakymo į klausimus: tai ką daryti toliau? Ir – girdžiu viltį apie tai, kad dar būsite kartu. Tačiau – ar tau to reikia?? Ar jis – tas žmogus su kuriuo nori praleisti visa gyvenimą? Ar tu pasitiki juo? Skaitydama supratau, kad tau svarbios vertybės, pzv., pagarba vienas kitam, buvimas kartu, nauji iššūkiai ir sprendimai, bendri planai, bendravimas tarp šeimos narių… Tačiau yra dalykų, kuriuos šis vaikinas „darė už nugaros“ ir kurie tau nepatiko. Jis nebuvo atviras ir tikrai ne dėl to, kad nenorėjai jo girdėti… Ar tu norėtum, kad jis pasikeistų? Ar jis gali pasiekisti ir – svarbiausia – ar nori? Ar pasikliauji, kad niekada daugiau nepasakytų tau, jog tave palieka, nebemyli? Sakoma, kad niekada nesakyk niekada… Bet kartą sudaužytą širdis jau nebe tokia patikli.

Pabaigai norėčiau palinkėti tau drąsos. Drąsos išsakyti savo abejonės dėl žmogaus patikimumo darniems santykiams visam gyvenimui; drąsos pamatyti, kad ne viskas taip gražu kaip norėtųsi ir kylantys išbandymai nėra iššūkiai užgrūdinantys, o veikiau ženklai, kurie rodo, kad tai ne tas žmogus, kuriuo galima pasikliauti; drąsos pamatyti vaikiną, kuris nesiblaškytų pasirinkimuose. Kartais tas vaikinas yra visai šalia… Ir nebūtinai senos meilės pavidalu. Dažnai patinka skaityti knygą, kokią nors istoriją, kuri atrodo tokia užburianti, tokia tikra, tokia dramatiška ir kupina vingių, bet… Dažniausiai apie tai gera skaityti, bet ne gyventi. Iš gyvenimo nori ramybės, iš santykių – pastovumo, o iš tarpusavio bendravimo – tobulėjimo. Jeigu knyga turi tik audringą pasakojimą, bet ten laiminga pabaiga nebus ta, kur sakoma „ilgai ir laimingai“, tai gal verta užversti knygą ir pradėti naują lapą. Bibliotekoje, kaip ir gyvenime žmonių, yra tikrai daug…

Miela Ana, linkiu tau drąsos būti savimi ir pasitikėti savo sprendimais. Kai ieškau drąsos gyvenimo pokyčiams , skaitau knygą Brene Brown „Didi drąsa“. Gal ji įkvėps ir tave?

Linkiu atlikti sprendimus, kurie tau patiktų. Ne kitam žmogui, o tau pačiai. Nes net jeigu nenuspręsi, tai padarysi sprendimą nespręsti… O tu esi savo likimo „kalvė“.

Psichologė Romualda Rimašiūtė
El. p.: romualda.rimasiute@gmail.com