Visiškai savęs nesuprantu, kiekvieną dieną darosi vis sunkiau0 (0)
Draugavau su vaikinu 3 metus, mūsų draugystė buvo nuostabi. Aš buvau laiminga, jis manimi labai rūpindavosi, labai susigyvenom kartu, tapom neišskiriama pora. Tačiau vieną dieną labai susipykom ir aš jį palikau.
5 mėnesius jis man rašė, stengėsi susigrąžinti. O aš tuo tarpu gavau daug vaikinų dėmesio, kadangi esu išvaizdi ir bendraujant mergina. Vaikinai rašė vienas po kito. Tačiau praėjus tiems 5 mėnesiams pasijutau siaubingai. Parašiau jam, o jis jau nebenorėjo būti kartu, rašė labai atstumiančias žinutes, o man šitaip skaudu buvo, kaip tas geraširdis, kuris mane mylėjo besąlygiškai, šitaip atgrasiai elgiasi.
Aš turiu gerą reputaciją, esu iš pakankamai turtingos šeimos, kurioje santykiai yra idealūs, mane supa nemažai mylinčių draugų, kurie labai myli bei vertina, studijuoju gerame universitete, dažnai dalyvauju įvairiuose televizijos projektuose, už kuriuos gaunu pinigų. Gyvenimas skamba idealiai, tačiau viduj toks tuštumo jausmas, lyg desperatiškai ieškočiau bet kokio žmogaus šalia, „vaikino”, kuris tiesiog manim rūpintųsi ir mylėtu.
Atrodo tampa net nebesvarbu kokio, svarbu, jausčiau rūpestį ir galėčiau judėti toliau. Kiekvieną vakarą verkiu. Manau, jog tai skamba juokingai, nes nebe su maža mergaitė, kuriai nuolatos reikia „mamos” šalia, tačiau nebegaliu jautis laiminga, net vakaruose, kurie būna tikrai įspūdingi, negaliu jaustis laiminga, atrodo kiekvieną sekundę jaučiu tuštumą.
Bandau užsiimti įvairiomis veiklomis, tačiau net nukreipiant mintis, jaučiu pilve streso jausmą be priežasties. Sunku išsakyti savo jausmus, nes žodžiai nepaaiškins, kaip iš tikrųjų blogai, jaučiuosi labai liūdna. Ar žmogui iš tikrųjų reikia gyvenime turėti antrąją pusę, kad jaustųsi pilnavertis?
Urtė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Asta Petrauskienė
Sveika, Urte,
Tavo klausimas labai dažnas ir aktualus. Viltį, kad kitas žmogus užpildys sielos tuštumą, savo kabinete (o ir gyvenime) išgirstu dažnai. Viena vertus, taip, esame socialios būtybės, kiti žmonės mums reikalingi. Ir gamta mus apdovanojo poreikiu pratęsti giminę, susiporuoti.
Kad žmogus jaustųsi pilnavertis, realiai jam iš išorės reikia labai mažai. Iki pilnos laimės jam tereikia vieno – suprasti, jog jis jau turi viską, kad jaustųsi pakankamai geras ir laimingas.
Antroji pusė žmogui reikalinga, taip jau mes sutverti. Tačiau ar tai būtina sąlyga jaustis pilnavertiškai? Tikrai ne. Netgi priešingai, jei pilnatvės nejauti būdama viena, jei pačiai su savimi tau nėra gera, gražių ir laimingų santykių nesukursi. Jei esi nepatenkinta savimi, būsi nepatenkinta bet kokiais santykiais, net ir pačiais geriausiais.
Vienas psichologijos klasikų E. Berne teigia, jog mes visi turime tris pagrindines asmenybės dalis: vidinį Vaiką (emocinė, instinktyvioji), Tėvą (moralinė) ir Suaugusįjį (loginė). Vidinio Vaiko funkcija – emocijos, teigiamos ir neigiamos. Be šios dalies mes būtume tokie teisingi, logiški, bejausmiai robotai. Visos šios asmenybės dalys yra reikalingos ir svarbios. Problemos prasideda tada, kai viena iš jų tampa dominuojančia visose gyvenimo sferose, arba kai pasireiškia ne vietoje ir ne laiku. Pavyzdžiui, Vaiko dalis tinkama, kai ruošiamės gerai praleisti laiką su draugais, vakarėliuose, Suaugusiojo – darbe, moksluose, tvarkant kasdieninius reikalus, Tėvo – kai reikia kažkuo rūpintis, puoselėti. Ir panašiai. Daugiau apie tai gali pasiskaityti knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Arba yra tokia humoristinė metafora: kiekvienas vyras nori, kad jo moteris būtų gatvėje ponia, virtuvėje – šeimininkė, o lovoje – prostitutė. Blogiausia, kai viskas sumaišoma vietomis: virtuvėje – ponia, lovoje – šeimininkė, o gatvėje – prostitutė. Grubokas palyginimas, tačiau labai gerai parodo esmę.
Santykiuose su vaikinu, kaip suprantu, dominavo tavo Vaiko dalis – tu santykiais džiaugeisi, tenkinaisi (cit. „aš buvau laiminga, jis manimi rūpinosi“), tačiau jų nepuoselėjai ir nebranginai. Daugiau ėmei, negu davei. Paskui jį metei, kaip suprantu, dėl vieno konflikto, galbūt netgi smulkmenos ir penkis mėnesius aikštijaisi. Kai vaikinui išseko kantrybė ir jis parodė ribas, vidinis Tėvas pagrūmojo pirštu, atskaitė moralą ir tu pajutai kaltės jausmą. Taip pat begalinį norą jį susigrąžinti, kad jis ir vėl tau atleistų, tavimi rūpintųsi ir džiugintų.
Tavo loginė (Suaugusiojo) pusė viską supranta. Tačiau viduje tarsi tūno maža emocinga ir truputį kaprizinga mergaitė, kuriai reikia dėmesio ir globos iš „mamytės“. Ir ta maža mergaitė arba užima per daug vietos tavo asmenybėje, arba ji yra pažeista. Ir kol to nesutvarkysi, santykiai bus pilni melodramų. Kartais tokių merginų gyvenime atsiranda „stiprus globėjas“, tiksliau despotas, kuris spręs viską už tave ir tokiu būdu tavimi „rūpinsis“. Nes normaliam suaugusiam vyrui reikia suaugusios moters, o ne nuoskaudų pilnos ir kaprizingos mergaitės. Sveika asmenybė traukia sveiką, pažeista – pažeistą.
Kuo skiriasi brandi meilė nuo neurotiškos? Neurotiška sako: būk su manim, daryk mane laimingą, nes aš pats to nesugebu. Brandžios meilės kalba yra tokia: vienam man gerai, galiu ir be tavęs, bet su tavimi – dar geriau, aš renkuosi būti su tavimi ir teikti tau džiaugsmo. Tikra meilė yra orientuota į kito laimę, o ne savo.
Tu turi auginti savo Suaugusios moters dalį. Pirmiausia suprasti, kad niekas tau nieko neskolingas, tu esi jau didelė ir tau globos jau nebereikia. O santykiuose turi ne tik imti, bet ir duoti, suvokti savo atsakomybės dalį. Kartok sau kelis šimtus kartų per dieną „Aš pati galiu savimi pasirūpinti“ ir „Man niekas nieko neskolingas“. Klausk savęs kuo pati sau gali padėti, ką geriausio nuveikti, kaip patenkinti savo poreikius.
Taip pat augintis vidinę Mamą, kuri paguodžia, kai skaudu ar liūdna, o taip pat neleidžia elgtis, kaip šauna į galvą. Pabandyk atlikti tokį pratimą: užsimerk, įsivaizduok savo vidinę mergaitę ir su ja švelniu, meiliu tonu pasikalbėk. Paklausk, ko ji IŠ TIESŲ nori, kuo tu jai gali padėti. Duok jai patarimą, pamokymą. Ir tokią meditaciją atlik kasdien. Be to, rūpinkis kitais, pažiūrėk, gal kažkam tavo pagalbos reikia?
O kasdieniniame gyvenime daugiau laiko ir energijos skirk savęs pažinimui ir tobulinimui, susitvarkyk santykius su tėvais (jaučiu, kad juos idealizuoji ir esi nuo jų emociškai priklausoma). Atrask savo talentus, poreikius, užsiimk tuo, kuo norisi, realizuok save, būk kitiems naudinga. Nes kai susirasi puikų vaikiną, tam laiko natūraliai sumažės. O „judėti toliau“, kaip pačiai norisi, tikrai galima ir būtina, net ir neturint antrosios pusės. Ir kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, sprendžiant kiekvieną problemą, paklausk savęs – elgiuosi kaip mergaitė ar kaip suaugusi moteris?
Ir dar. Pagalvok, kokio vaikino tau norėtųsi? Užsirašyk bent 10-15 jo savybių. Jei nori, gali įrašyti ir rūpestingumą, tai tikrai gera savybė. Svarbiausia – žinoti, ko nori.
Šias ir kitokias problemas gvildensime audioseminaruose „Kaip rasti savęs vertą vyrą?”
Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
Tel.: 8-674-25549
Iliustracija: Matthew Kane
Mes nepažįstame žmogaus, tačiau iškart puolame aiškinti, kas jame blogai… Tie trys vaidmenys labai paviršutiniškai pateikti ir kažin ar padeda. Skirtymas į juoda balta, etikečių lipdymas ir t.t. argi tai nėra visų problemų priežąstis?
Problema,kaip ir aiški – kiekvieną dieną darosi vis sunkiau.
Tai kaip laiško autorius jaučiasi, yra dažnam žmogui pažistama būsena. Mes visi kartais jaučiame tuštumą ir siekiame užpildyti ją – dirbdami su savimi. Ir tai yra sunkus darbas, kuris yra nenutrukstantis. Bet kaip ir su bet kokiu normaliu darbu, taip ir darbas su savim turi buti subalansuotas.
Sportas, sveika mityba (pažiūrėk ar netruksta vitamino D, ir Omega-3 rūgščių) ir tinkamas miego režimas padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą, pailsina protą.
Dirbti su savim gerai – bet turi atsargiai įvertinti kaip tu skiri tam laiką. Kartais prisėsti ir kritiškai pamąstyti kas aš esu, kur noriu judėti – padeda judėti į priekį, tačiau jei kiekvieną dieną dvi valandas prieš miegą tik ir galvoji ką blogai padarei šiandien – jau kenkia sveikatai. Geriausia tai keisti kokiom veiklom. Perskaityti pvz. kognityvines terapijos taikomus pratimus, galbūt sustiprinti savo discipliną ir pakantumą mokantis piešti, o galbūt susitikti su draugais ir pažaisti stalo žaidimą – reikia juk laiko ir pramogom.
Aš neabejoju sunku ir taip norisi išspręsti viską tuoj pat. Tačiau dažnai nėra tai greitas sprendimo būdas. Pasirūpink savim ir lašas po lašo išspręsi savo problemas. Stiprybės ;)
O dėl klausimo „Ar žmogui iš tikrųjų reikia gyvenime turėti antrąją pusę, kad jaustųsi pilnavertis?”. Jei paklausinėtum įvairių žmonių pastebėtum,jog yra ir įvairių nuomonių. Ir tiesa sakant dažnai jos ir keičiasi pas žmones. Kartais aš galvoju,jog atsakymas taip, kartais ne, kartais gal. Bet ištiesų svarbiausia yra koks tavo atsakymas. Ar tau to dabar reikia pilnatvei? Jei taip/ne – kodėl tau to reikia/nereikia? Ką reiškia jaustis pilnaverčiam ir t.t. Tik žiūrėk,per daug neužstrik su tom mintim, nepamiršk ir pailsėt.
Čia yra esminis klausimas: ką padaryti, kad vaikinas sugrįžtų. Mergina nori, kad jis sugrįžtų ir viskas. Ji nemoka susitaikyti su savo elgesio pasekmėmis. Žmogus – ne žaislas ir ne nuosavybė. Kartą pasiuntęs, gali ir nebeprisišaukti. Šitas suvokimas įgyjamas su patirtimi. O dabar belieka išgyventi skaudų netekties ir savo pačios klaidos jausmą. Nes neišgyvenus dabar, situacija pasikartos vėl, vėl ir vėl.