Vyrų smurtas prieš moteris – ko turėtų vengti žurnalistai?

0 (0)

Iliustracija: pexels.com

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su partneriais parengė atmintinę žurnalistams, kaip tinkamai pranešti apie vyrų smurto prieš moteris atvejus. Žiniasklaidoje pastebėję neetišką informaciją, aukų kaltinimą arba smurtautojo teisinimą specialistai autoriams ar redakcijoms paštu išsiųs klaidų paaiškinimus ir rekomendacijas, kaip reikėtų jų išvengti.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė mano, kad žiniasklaidos vaidmuo kovoje su smurtu artimoje aplinkoje yra ypač didelis. „Beveik prieš metus Tarnyba inicijavo apklausą, po kurios paaiškėjo, kad net pusė Lietuvos gyventojų sutinka su nuomone, jog moterys, patiriančios savo vyrų arba partnerių smurtą, yra pačios dėl to kaltos. Šią klaidingą tendenciją būtina keisti, o etiškai, profesionaliai ir atsakingai pateikta informacija gali labai prie to prisidėti – ne tik mažinti nukentėjusiųjų stigmą, bet ir paraginti kreiptis pagalbos”, – sako ji.

Lyčių lygybės ekspertai, rengdami gaires, įvardijo pagrindines klaidas ir tai, kaip be didelių pastangų galima jas ištaisyti:

Ne eilinis incidentas. Smurto artimoje aplinkoje atvejis nėra buitinis konfliktas, tiesiog barnis ar tarpusavio santykių aiškinimasis, todėl rašant apie jį būtina nepamiršti, kad tai – sisteminė prievarta, kylanti iš galios santykių disbalanso. Tad atsakomybė turi būti priskiriama smurtautojui, o ne aukai.

Ne abstrakcija. Straipsniuose apie vyrų smurtą prieš moteris dažnai aptarinėjama auka, o smurtautojas tarsi paliekamas nuošalyje. Būtina užtikrinti agresoriaus matomumą. Pavyzdžiui, vietoje sakinio „Marija patyrė smurtą”, reikėtų rašyti „Jonas sumušė Mariją”. Arba vietoje abstraktaus „smurtas prieš moteris” – „vyrų smurtas prieš moteris”, taip atkreipiant dėmesį į nusikalstamą tam tikros vyrų dalies elgesį.

Ne „tariamai”. Dažnai, pranešant apie nusikaltimą, kuris dar nėra įrodytas, pridedamas žodis „tariamai”. Žodis „tariamas” Lietuvių kalbos žodyne apibūdinamas kaip „realiai neegzistuojantis, menamas, manomas”. Formuluotę reikėtų keisti taip, kad nebūtų akcentuojamas netikrumas, tačiau laikomasi nekaltumo prezumpcijos. Pavyzdžiui, vietoje „moteris tariamai buvo užpulta savo vyro”, vertėtų rašyti „moteris teigė (policijai), kad ją užpuolė sutuoktinis”.

Ne „pati prašėsi”. Informacinių pranešimų autoriai neturėtų abejoti aukos adekvatumu, todėl nereikėtų vertinti jos elgesio teigiant, kad ji „paskatino” arba „išprovokavo” prievartą. Už smurtą atsakingas tik smurtaujantis asmuo. Seksualinės prievartos atveju negalima aptarinėti nukentėjusiosios išvaizdos, romantinio arba lytinio gyvenimo detalių.

Ne „kodėl?”. Nerekomenduojama svarstyti, kodėl nukentėjusioji toliau gyvena su prievartą naudojančiu vyru (arba pas jį grįžta). Toks vertinimas tampa smurtautojo veiksmų pateisinimu.
Ne alkoholis. Viešosios informacijos rengėjai neturėtų daryti prielaidų, esą smurto priežastis – alkoholis, narkotikai arba kitos psichotropinės medžiagos. Prievarta – sąmoningai pasirinktas veiksmas įsivaizduojant, kad smurtautojas turi tokią teisę.

Ne monstrai. Klaidinga manyti, kad artimoje aplinkoje smurtauja tik asocialūs arba savęs kontroliuoti nesugebantys vyrai. Tad ir nereikėtų jų vaizduoti kaip pabaisų, nes taip iškreipiamas faktas, jog smurtauja įvairų socialinį statusą turintys žmonės – jie gali būti gerbiami visuomenininkai, aukštas pareigas užimantys pareigūnai ir t. t.

Ne ligoniai. Ekspertai pataria nevadinti smurtautojų „iškrypėliais”, „ligoniais” arba „nenormaliais”. Tokių ir panašių sąvokų vartojimas gali nepagrįstai stigmatizuoti žmones su negalia ir menkinti kasdienio seksizmo faktą.

Ne atsitiktinumas. Smurtauti pasirenkama, tad nereikėtų formuoti nuostatos, kad smurtaujančiam vyrui netikėtai kažkas atsitiko.

Ne individualūs atvejai. Žurnalistai raginami nevengti fakto, kad smurtas artimoje aplinkoje – lyčių nelygybės pasekmė. Frazės „ir vyrai patiria smurtą” arba „moterys irgi smurtauja” menkina šio reiškinio mąstą. Teiginius reikėtų paremti tarptautine arba nacionaline statistika, įrodančia, kad lytis – svarbus faktorius smurto kontekste. Pasaulyje beveik 90 proc. asmenų, kenčiančių nuo sisteminės prievartos, yra moterys, Lietuvoje ši proporcija – beveik 80 proc. Artimoje aplinkoje vyrai dažniau nukenčia nuo kitų vyrų, o tarp smurtautojų vyrų proporcingai yra daugiau nei 90 procentų.

Ne pačių reikalas. Skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai turėtų būti informuojami, kur galima kreiptis pagalbos susidūrus su smurtu artimoje aplinkoje – rekomenduojama pateikti regioninių ir nacionalinių pagalbos centrų bei telefoninių linijų kontaktus.

Daugiau informacijos apie smurto prieš moteris prevenciją ir patarimus, kaip kovoti su šiuo reiškiniu, rasite svetainėje www.visureikalas.lt.

Atmintinė pridedama.

Straipsnis parengtas įgyvendinant kampaniją „Tai irgi smurtas”, kuri yra projekto „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui” dalis. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisingumo programos lėšomis.