Kaip iš tiesų pamilti save? – I dalis0 (0)
Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.
Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.
Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.
Ką reiškia tikroji meilė sau?
Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.
Kai paklausiu artimųjų arba draugų, ar jie tikrai save myli – jie su šypsena ir su lengvu pasiteisinimu atsako, kad nepažįsta nei vieno, kuris stokotų šio jausmo. O visgi mylėti save nereiškia būti arogantišku, trumparegišku egoistu, gyvenančiu pagal posakį „po manęs nors Tvanas“, pildančiu vien tik savo įgeidžius, ir lipančiu vardan jų per kitų galvas. Tai ne meilė sau. Tai baimė ir vidiniai nepilnavertiškumo kompleksai.
Žiūrėdamas pats sau į akis veidrodyje jis gali tikrai nuoširdžiai šypsotis ir garsiai kreipdamasis į save vardu sakyti – aš tave myliu ir priimu tokį, koks tu esi dabar ir čia, nes esi nepakartojamas ir nuostabus. Tai sakydamas jis yra nuoširdus ir nejaučia viduje nei mažiausios prieštaros. Save mylintis žmogus turi pakankamai drąsos būti toks, koks yra, nepaisydamas kitų nuomonės ar visuomenės normų. Jis niekuomet nedirba psichologiškai sekinančio, žalojančio ir savirealizacijos neteikiančio darbo vien tik dėl to, kad ten jam gerai moka. Daug mieliau jis renkasi uždirbti mažiau, bet būti sveiku, laimingu, pailsėjusiu ir turinčiu laiko sau bei savo šeimai ir drąsiai ieško kūrybingų galimybių susikurti materialinę gerovę, neprarandant dvasinės.
Iš tiesų save mylėti – tai gyventi čia ir dabar, būti dėkingam Visatai ir sau už viską, kas esi, ką turi ir dar ateityje turėsi, tikint, kad visi geriausi dalykai ateis į gyvenimą pačią tinkamiausią tam akimirką.
Meilė sau taip pat reiškia meilę savo kūnui – tobulam instrumentui, kuris mums duotas kaip didžiausia dovana, kurią reikia tausoti ir branginti. Jei iš tiesų mylėtumėt jums dovanotą gyvą daiktą, argi imtumėt jį dėl laiko arba žinių stokos kimšti nuodingu maistu, svaigalais? Argi verstumėt jį dirbti iki išsekimo? Argi paliktumėt jį be jokio dėmesio (taigi ir fizinės veiklos) ilgam laikui?
Žmogus, kuris gyvena besąlyginėje meilėje, suvokia, kad jis yra neatsiejama Visatos dalis ir tai, ką jis daro kitiems, visuomet daro ir sau. Tai aukščiausias sąmoningumas, tai pagarba sau, kuri automatiškai stabdo nuo kenkimo kitiems, blogų darbų, negatyvių emocijų ar arogancijos. Štai kodėl tikroji meilė sau su egoizmu ir visuomenėje paplitusiu savęs iškėlimu virš kitų neturi nieko bendro.
Taigi, ar iš tiesų save mylite?
Žodžiai, kuriais save „apdovanojame“ žiūrėdami į veidrodį verti atskiros knygos, bet jeigu kalbėtumėm apie juos trumpai, atkreipkite dėmesį, į ką pirmiausia pasižiūrime savo atvaizde – ar nesusišiaušę plaukai, ar niekas neprikibę prie veido, ar nenusivalė kosmetika, pakrapštome kokią dėmelę ar spuogelį, patempiame raukšleles ir panašiai. Kitaip tariant, koncentruojamės į tai, kas galėtų būti negerai. Jeigu koncentruojamės į negerus dalykus, juos daugiausia ir matome.
Labai paprastas būdas patikrinti, ar iš tiesų mylite save yra atsakymas į klausimą „Kada paskutinį kartą padėkojote SAU?“ Beveik visada, kai užduodu šį klausimą, draugai ir šeima stebisi – o už ką sau dėkoti (nors šeimai ir aplinkiniams, kuriuos mylime, dėkojame nuolatos)? Toks požiūris ir parodo, kad mylime save nepakankamai. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliatės, stengiatės, kad judate į priekį, kad esate kantrus, kad mokotės ir augate nėra savaime suprantami dalykai. Tai, kad jūsų nuostabus kūnas magiškai funkcionuoja, tai, kad protas kuria neįtikėtinus dalykus, tai, kad jūsų širdis atleidžia ir pamilsta nėra savaime suprantama. Kodėl tuomet už tai nedėkojame sau?
Kodėl taip svarbu mylėti save?
Pirmasis aspektas elementarus. Iš tuščio indo niekam nepripilsi. Ši taisyklė akivaizdi, tačiau vis vien, norėdami būti geri, kažkodėl skubame save aukoti dėl kitų, nesuvokdami, kad taip atimame ne tik iš savęs, bet ir iš jų. Man labai patinka posakis apie pasaulio darną ir gerovę. „Jei kiekvienas pasaulyje pasirūpintų savimi – tai visais būtų pasirūpinta“. Prisiminkim ir vieną svarbiausių katalikybės įsakymų, liepiantį mums „mylėti savo artimą, kaip save patį“. Vadinasi, visų pirma turime mylėti SAVE. Sergantys, pervargę, užsikuitę ir užsisukę monotoniškoje buityje, patys nebeįdomūs sau, kitiems taip pat niekuo negalime būti naudingi.
Taigi, jeigu norime būti geri ir padėti kitiems, visų pirma turime pasirūpinti savimi.
Stebuklai visgi čia nesibaigia. Žmogus, kuris iš tiesų save myli ir gerbia, pakankamai greitai suvokia savo gyvenimo misiją, todėl nedirba savirealizacijos neteikiančio, neprasmingo darbo. Vietoje to jis imasi tos veiklos, kuriai ir buvo sukurtas geriausiai, o pradėjęs eiti savo Širdies keliu jis nuolat sulaukia pagalbos iš aplinkos. Tame kelyje visi ir viskas yra savo vietose, laiku ir tiek, kiek reikia. Šis kelias visuomet veda į visapusišką gerovę ir gausą, nes darydami tai, kas mus daro laimingais, mes anksčiau ar vėliau materialinę gerovę pasikviečiam į savo namus. Tokiu būdu, iš tiesų mylint ir gerbiant visą save, mes gauname universalų „laimingo gyvenimo“ bilietą. Ar gi nevertėtų dėl tokio bilieto pasistengti ir gerai su savimi padirbėti?
Pratęsimą skaitykite antroje straipsnio dalyje „Kaip iš tiesų pamilti save? II dalis“, kurioje bus pristatyta konkreti programa pažingsniui, kaip susigrąžinti kelią į save ir besąlyginę meilę sau.
Su meile,
Aurelija Kriščiūnaitė
Sielos namai
Kaip iš tiesų pamilti save?- II dalis
Labai dekoju uz si puiku straipsni:)