Apie berniukų ir mergaičių mokymosi skirtumus0 (0)
Šaltinis: Anneka Tran / flickr
Tyrimai atskleidžia, kad geresnių mokymosi rezultatų paprastai pasiekia mergaitės: jos mokykloje jaučiasi geriau, o berniukai dažniau paliekami kartoti kurso ir anksčiau pasitraukia iš švietimo. Kodėl taip yra?
Pasaulio ugdymo specialistai vis dažniau diskutuoja apie vaikų lyčių skirtumus, turinčius reikšmingos įtakos jų ugdymosi kokybei. Pasak jų, ugdymo procesas, norint, kad tiek berniukai, tiek mergaitės pasiektų geriausių rezultatų, turėtų būti grindžiamas esminių lyties savybių pažinimu. Pasirodo, vien skirtingų lyčių smegenų sandara ir funkcijos lemia skirtingus vaikų ugdymosi gebėjimus, todėl būtina kreipti dėmesį į tai, kokiu būdu vaikas geriausiai susikaupia, įsimena bei išsaugo naują informaciją.
Apie berniukų ir mergaičių skirtumus, reikšmingus jų mokymosi pasiekimams ir apie tai, ką reikėtų keisti mūsų švietimo sistemoje, kalbamės su Laima Sirutiene – pedagoge, muzikologe ir lektore, VšĮ „Saulės gojus“ direktore. Pasak pedagogės, reikia suvokti, kad berniukai ir mergaitės, kaip atskiros biologinės prigimties individai, pasaulį jaučia, mato ir veikia skirtingai, todėl į tai būtina atsižvelgti juos ugdant. „Prastėjantys berniukų mokymosi pasiekimai akivaizdžiai parodė, kad šiuolaikinė mokykla savo ugdymo organizavimo formomis nebeatitinka skirtingų mokymosi stilių mokinių lūkesčių. Neginčijama aksioma: kuo labiau mokymo stilius atitinka vaiko mokymosi stilių, tuo geresnių rezultatų jis pasiekia. Deklaruodami, kad pripažįstame prigimties ir galimybių skirtumus, tuo pat metu juos ignoruojame taikydami mokykloje visiems vienodą vertinimo matą (egzaminus, standarizuotus testus, kontrolinius darbus ir kt.). Mokykloje pamirštame, kad mergaitės ir berniukai skirtingai mąsto, jaučia, kalba, mato, uodžia, girdi, skirtingai jaučia erdvę ir orientuojasi joje, skirtingai sprendžia problemas“, – teigia L. Sirutienė.
Laima, šiandien lyčių skirtumai siejami su stereotipinėmis nuostatomis. Kodėl vėl imta kalbėti apie skirtingus lyčių mokymosi stilius?
Lietuvoje diskusijų tema apie skirtingus mergaičių ir berniukų mokymosi stilius iki šiol vis dar „slidi“. Labai dažnai tokią diskusiją pradedantieji yra apkaltinami lyčių lygybės principų pažeidimais, stereotipų propagavimu, mąstymo siaurumu ir dar daugybe kitų nuodėmių. Gal todėl šia tema nedrąsiai kalbama „puse lūpų“, rizikuojant užsitraukti iškreiptų interpretacijų ir nemalonių komentarų laviną. Keista tokia reakcija, nes visose išsivysčiusiose šalyse apie tai labai aktyviai kalbama. Tokia diskusija prasidėjo apie 2000 metus, kai garsiųjų PISA (Programme for International Student Assessment) ir TIMSS (Trends in International Mathematics and Science Study) testų rezultatai parodė, jog visose išsivysčiusiose šalyse mergaičių pasiekimai stabiliai auga, o berniukų – krenta. Aiškinantis, kodėl net tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse, kuriose tradiciškai dominavo berniukai, merginų rezultatai geresni, atkreiptas dėmesys į lyčių skirtumo sąlygojamus mokymosi stiliaus skirtumus. Negana to, remiantis naujausiais neurologijos, neurofiziologijos, neuropsichologijos, neuroanatomijos, neurobiologijos ir kt. mokslų tyrimais, patvirtinusiais smegenų lyties skirtumus, daugelyje šalių (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Singapūre, Izraelyje, Rusijoje ir kitur) imtos steigti atskiros klasės ir net mokyklos mergaitėms ir berniukams.
Kas yra vaikų mokymosi stiliai? Kokie šių stilių skiriamieji bruožai?
Mokymosi stilius – tai būdas, kuriuo kiekvienas iš besimokančiųjų geriausiai susikaupia ir suvokia, įsimena bei išsaugo naują informaciją. Mokymosi stiliaus požymius galima nusakyti pagal stipriąsias suvokimo savybes (struktūriškumas, selektyvumas, sąmoningumas, visybiškumas, konstantiškumas, santykiškumas), biologinio ritmo pasireiškimą („vieversys“ ar ,,pelėda“), dėmesingumą (greit susikaupiantis ar nesusikaupiantis), asmenybės savybes (savarankiškas, valingas, nepasitikintis ir kt.), socialinius prioritetus (mokymasis grupėse ar atsiskyrus), lyties skirtumus ir kt. Pagal tai mokslininkai išskiria daugybę mokymosi stilių – mokslinėje literatūroje jų suskaičiuotume daugiau nei kelias dešimtis). Lietuvoje labiausiai žinomi, aptariami bei analizuojami audialinis (girdimasis, klausomasis), vizualinis (regimasis, stebimasis) ir kinestetinis (judėjimo, liečiamasis). Tačiau be jų dar yra daugybė kitų: intraversinis ir ekstraversinis, pojūčių ir intuicijos, aktyvus ir reflektyvus, jutiminis ir intuityvus, aktyvisto, pragmatiko, mąstytojo ir teoretiko, meistriškumo, tarpasmeninės, supratimo ir saviraiškos strategijų… 1983 m. JAV pasirodė garsaus žmogaus raidos psichologo, Harvardo universiteto profesoriaus Howardo Gardnerio veikalas „Frames of Minde“, kuriame nuosekliai išdėstyta daugialypio intelekto teorija, sukėlusi tikrą revoliuciją švietime. Nuo tada kalbama apie kiekvieną intelektą atitinkančius mokymosi stilius: kalbinį, matematinį-loginį, vaizdinį-erdvinį, muzikinį, natūralistinį, kūno-kinestetinį, tarpasmeninį-socialinį, vidinį-asmeninį. Pastarąjį dešimtmetį vis garsiau kalbama apie mergaičių ir berniukų mokymosi stilius.
Ar berniukų ir mergaičių skirtumai yra išryškėję ir jūsų pačios pedagoginėje praktikoje? Ką dažniausiai šiuo aspektu pastebite?
Daug metų buvau skirtingiems mokymosi stiliams labai dėkingo dalyko – muzikos – mokytoja. Turėjau neribotų galimybių pamokoje taikyti, derinti ir kaitalioti aktyviuosius ir pasyvius mokymo(si) metodus, todėl labai ryškių mergaičių ir berniukų mokymosi skirtumų nestebėjau. Na, nebent tai, kad berniukams nepatikdavo muzikinio rašto darbai, paaugliai ne itin noriai dainuodavo, bet smagiai įsitraukdavo į ritmiką ir instrumentinį muzikavimą.
Dabar iš mokyklos vadovės pozicijos nuolat stebiu, kokie judrūs, šėliojantys, aktyvūs, rungtyniaujantys ir įvairiausių iššūkių ieškantys yra berniukai. Jiems, nenustygstantiems Z kartos atstovams, sunku ramiai sėdėti, tylėti, klausytis, įsiminti, atkartoti. Akivaizdu, kad mokyklose vis dar dominuojantis frontalusis (kai mokytoja stovi (arba sėdi prie rašomojo stalo) veidu į klasę, prieš vaikus, sėdinčius eilėmis sustatytuose suoluose, ir kalba, kalba, kalba) mokymas ir audialinis (girdimasis, klausomasis) mokymo stilius berniukams netinka dėl nederėjimo su jų prigimtimi.
Kaip atpažinti, kuris mokymosi stilius vaikui tinkamiausias, sėkmingiausiai pritaikomas, kokios užduotys leis pasiekti reikšmingų rezultatų?
Atpažinti, kuris mokymosi stilius vaikui tinkamiausias, galima tik jį pažinus, sekant jo mokymosi sėkmes ir nesėkmes, atidžiai stebint ir fiksuojant priežastis, sąlygas bei situacijas, padedančias siekti aukštesnių rezultatų (ir ne vien akademinių). Ne mažiau svarbu, kad mokytojai taikytų kuo įvairesnių ugdymo strategijų, padedančių vaikams labiausiai atsiskleisti ir atrasti sėkmingiausią mokymosi būdą. Tam labai pasitarnauja patrauklios užduotys, pagrįstos interaktyvumu, tarpdiscipliniškumu, kritiniu vertinimu, šiuolaikinėmis technologijomis.
Liūdna, kad mūsų šalyje einama vis tuo pačiu kontrolės, spaudimo, nepasitikėjimo keliu, kuris, kaip aiškėja, veda tolyn nuo berniukų mokymosi aukštesnių pasiekimų. Jei nuoširdžiai siektume skatinti vaikų mokymosi veiksmingumą – tai atsisakytume formalaus vertinimo pažymiais bei mokinių reitingavimo, galiausiai imtume lyginti vaiką tik su juo pačiu, vertindami jo pastangų nuoseklumą ir daromą pažangą. Tada suveiktų efektyviausi vidinės motyvacijos ir asmeninės atsakomybės už mokymosi rezultatus veiksniai.
Kokie esminiai berniukų ir mergaičių skirtumai ugdymo(si) procese? Pavyzdžiui, kokias užduotis lengviau atlikti mergaitėms, kurias – berniukams?
Mergaitėms paprastai lengviau sekasi humanitariniai dalykai (kalbos, literatūra, istorija, menai), o berniukams – tikslieji ir gamtos mokslai. Tai susiję su smegenų sankloda ir mąstymo ypatybėmis. Mergaičių smegenyse ryškesnės sritys, atsakingos už kalbą ir emocijas, berniukų – už logiką, erdvinį suvokimą ir mechaninę veiklą. Tačiau tai nereiškia, kad ši taisyklė yra be išimčių. Būtent dėl mergaičių laimėjimų mokomuosiuose dalykuose, kuriuose dominavo berniukai, ir stabiliai blogėjančių vaikinų ugdymosi rezultatų, imti kelti skirtingo lyčių mokymosi stilių klausimai.
Ką, atsižvelgdami į vaikų lytį, juos ugdydami, galėtų pagerinti tėvai? Jei kalbėtume kad ir apie namų sąlygas, ar skirtingos lyties vaikams reiktų žaisti skirtingus žaidimus, užsiimti skirtingais namų ruošos darbais ir panašiai?
Nėra absoliučiai vienodos visoms mergaitėms ir visiems berniukams prigimties. Nors kiekvienas vaikas yra skirtinguose skalės nuo mergaitiškumo iki berniukiškumo taškuose, visgi yra bendrų vienai ir kitai lyčiai požymių. Egzistuoja du požiūriai į lyčių skirtumus:prigimtinis (skirtingas berniukų ir mergaičių vystymasis yra jau ankstyvoje vaikystėje nulemtas prigimties) ir socialinis-kultūrinis(biologiškai nulemti tik fiziniai lyčių skirtumai, o „moteriškas” ir „vyriškas“ savybes vaikams labai anksti primeta pati visuomenė). Pirmąjį požiūrį patvirtintų Italijoje atlikti tyrimai, kurie parodė, kad, galėdamos laisvai rinktis, mergaitės labiau linkusios rinktis „tradicinius“ mergaitiškus žaislus, o berniukai – „tradicinius“ berniukiškus. Antrajam aktyviai pritariama Skandinavijos šalyse, kur lyčių lygybei visuomenėje skiriamas ypač didelis dėmesys, nuosekliai kovojant su visuomenėje vis dar vyraujančiais stereotipais. Net skandinaviškiems žaislų katalogams sąmoningai fotografuojami vaikai su žaislais, „nebūdingais“ jų lyčiai: mergaitės su automobiliais, šautuvėliais, konstruktoriais, berniukai su lėlėmis, vežimėliais, indeliais. Ten nuo mažumės palaikoma vaiko teisė rinktis laisva valia ir būti tuo, kuo jaučiasi.
Geriausia, ką šiuo klausimu gali daryti tėvai, – tai neskirstyti pareigų, darbų ir žaidimų į mergaitėms ar berniukams „tinkamus“ arba „netinkamus“. Leiskime vaikams patiems pažinti ir patirti savąją prigimtį.
Į ką, kalbant apie vaiko ugdymą ir auklėjimą šeimoje patartumėte atkreipti didžiausią dėmesį tėvams?
Atsakymas gali būti labai platus, bet atsakysiu trumpai. Labiausiai padėti savo vaikui augti ir sėkmingai mokytis tėvai gali kai ką didindami, kai ką mažindami ir kai ko visiškai atsisakydami. Išvardinsiu po trejetą: didindami – laiką, kuris skiriamas tiesiogiai bendrauti su vaiku, knygų skaičių namie, nakties miego trukmę; mažindami – laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio arba televizoriaus, laisvę be ribų, nuolatinę kontrolę; atsisakydami daryti namų darbus su vaiku ar net už jį, skatinti pinigais, kritikuoti mokyklą ir mokytojus vaikui girdint.
Ar galime palyginti mūsų šalies švietimo situaciją su kitų valstybių praktika?
Esu pabuvusi įvairių šalių (Skandinavijos, JAV, Šveicarijos ir kitų) pažangiausiose mokyklose. Tai – laimingų vaikų, savo darbu patenkintų mokytojų ir jais pasitikinčių tėvų mokyklos. Tokios skirtingos ir kartu panašios. Jose atsisakyta frontalaus ( (angl.in front of reiškia „priešais“), kai mokytojas stovi veidu į klasę prieš vaikus, sėdinčius eilėmis sustatytuose suoluose ir dėsto pamokos medžiagą), vertinimo pažymiais, mokytojų dominavimo klasėje. Jose vaikai nebijo suklysti, nebijo prašyti pagalbos. Jie mokosi savo stiliumi ir savo tempu, atsakomybę už ugdymosi rezultatus nuimdami nuo mokytojų pečių ir prisiimdami sau. Žiūrėdami į ateitį, tokią mokyklą „Saulės gojus“ penkti metai kuriame drauge su bendraminčiais, nes jau šiandien kiekvienas, dirbantis mokykloje ar su ja susijęs, gali prisidėti prie Lietuvos švietimo pokyčių, pradėdamas savąją, „asmeninę švietimo reformą“.
Berniukų ir mergaičių skirtumai ugdymosi procese
Viktorija Petkevičiūtė | bernardinai.lt