Aš atvėriau jai visą savo širdį ir niekaip negaliu jos paleisti0 (0)
Iliustracija: rawpixel.com
Man 17 metų. Esu su geru humoro jausmu, nuoširdus, ištikimas… Turiu daug pažįstamų, bet tik vieną ar du galiu pavadinti tikrais draugais. Aš visada esu vienas. Neturiu ten geriausio draugo, esu vienturtis šeimoje, viską darau savarankiškai, su niekuo daug nekalbu ir mąstau pats, kas būna teisinga. Prie vienatvės aš jau pripratęs, tačiau kasdien ji man pateikia vis naujus iššūkius, vis sunkiau ją prisijaukinti.
Pradedu matyti pasaulį kitomis spalvomis, kas gera, o kas bloga. Dažniausiai mano mąstymas nesutinka su mano bendraamžiais.. Matyt dėl to aš ir neturiu daug draugų. Aš bijau kam nors atsiskleisti savo pilnu grožiu, nes buvo vienas įvykis, kai stengiesi dėl tau patinkančio žmogaus, o jis atsuka nugarą, nebenori bendrauti. Tada tau nusvyra rankos, tokiais momentais, nebenori nieko, jokių žmonių, nieko aplink.
Tas žmogus buvo ne kas kitas, o panelė, kurią aš labai mylėjau ir stengiausi dėl jos. Laikui bėgant aš pamačiau jos bendravimą ir kuo toliau tuo labiau jis darėsi tolimesnis, bejausmis. O aš atvėriau jai visą savo širdį ir niekaip negaliu jos paleisti, kad ir kaip norėčiau. Ji buvo vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikėjau, galėjau išsikalbėti, bet dabar aš jos baidausi, stengiuosi mažiau bendrauti nes nebenoriu, kad man labiau skaudėtų.
Ir aš vėl sugrįžtu pas savo seną draugę – vienatvę. Ji man patinka, kartais, kai nori atsiriboti nuo pasaulio, visų nesąmonių. Tačiau kitais kartais ji mane veda iš proto. Atvirai sakant, kasdien mąstau apie rankos pakėlimą prieš save. Jau buvau iki tokio lygio, kad jei pasitaikytų koks peilis po ranka ar dar kas ir manęs jau nebebūtu…
Dabar aš esu pakrikęs. Nežinau ką daryti, ką kalbėti – viskas blogai padaryta, pasakyta. Nežinau ar ieškotis naujų draugų, ar stengtis su senais pažįstamais kažką daryti, kaip su ta mano mylima mergina… Ir svarbiausias – ką man daryti su savimi pačiu?
Pranas (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Agnė Žvikaitė
Pranai,
Ačiū už laišką ir už drąsą išsakyti tai, kas tau yra svarbu.
Laiške rašai, kad vienas įvykis tavo gyvenime buvo reikšmingas, kuris padarė įtakos tam, kaip galvoji ir ką jauti. Mergina, kuri rūpėjo, atitolo ir darėsi vis tolimesnė, o bendravimas – bejausmis. Skausmas, kurį jauti, yra natūralus ir suprantamas. Kai susiduriame su atstūmimu, dažnai pereiname tam tikras emocines stadijas, kol susitaikome su tuo, kas įvyko. Praradus svarbius santykius, galime kurį laiką negebėti ir nenorėti to pripažinti. Todėl būna didelis noras toliau bendrauti, nors santykiai ir pašliję, vis tiek yra tikėjimas, kad viskas bus gerai. Vėliau supratus, kad situacija vis tik nepagerės, gali pradėti jausti pyktį, gėdą, kaltę, liūdesį ir skausmą. Tuomet gali kilti įvairiausių tamsių minčių, pasimetimo, sunku suprasti ir valdyti savo emocijas. Tam, kad prieiti susitaikymo su praradimu fazę, reikia laiko ir kantrybės. Galbūt esi kažkurioje stadijoje ir dabar ir dar neprieini susitaikymo stadijos. Kita vertus, kiekvieni santykiai, kad ir kokia jų pabaiga bebūtų, mus moko mylėti. Taip mes augame. Kiekviena meilė yra kelias. Ir nors dabar sunku, ir turbūt bus nelengva patikėti, bet ši būsena nesitęs amžinai. Tam, kad sugebėtume mylėti brandžiai, tenka patirti ir nusivylimų, skausmingų susitikimų. Visada reikia daug drąsos atsiskleisti kitam ir eiti į naują santykį. Ir visada yra rizika, kad mus atstums. Bet gyvenime mes negalime prisiimti atsakomybės už tai, kaip kiti su mumis pasielgs – priims ar atstums, mylės ar nemylės. Tai nepriklauso nuo mūsų ir svarbu tą įsisąmoninti. Priimti atstūmimą, skausmą, kaip gyvenimo dalį, kuri mums padeda augti, ir vertinti tai, ką turime – tai galėtų būti kiekvieno žmogaus siekiamybė.
Aš noriu pasidžiaugti, kad rašai, jog pats atsiribojai nuo santykio, kuris tau yra kenksmingas. Taip pat rašai, kad turi gerą humoro jausmą, esi nuoširdus ir ištikimas. Ir tai yra labai vertingos savybės. Norėčiau padrąsinti šias savybes puoselėti ir dalintis su kitais žmonėmis, neužsisklęsti dėl baimės likti įskaudintam. Ir tikrai atsiras žmonių gyvenime, kurie tai vertins.
Rašai, kad kyla minčių apie savižudybę. Tokiu atveju labai svarbu rasti pagalbą, kas padėtų tau su šia būsena susitvarkyti. Jeigu nėra žmonių tavo gyvenime, su kuriais apie šias mintis ir jausmus galėtum pasikalbėti, kreipkis pagalbos į profesionalą. Priklausomai nuo vietovės, kurioje gyveni, gali rasti tiek mokamos, tiek nemokamos pagalbos iš psichikos sveikatos specialistų – psichologų, psichoterapeutų. O sukilus stiprioms emocijoms, galima paskambinti nemokamu emocinės paramos telefonu ir pasikalbėti su savanoriais, kurie yra visada pasiruošę išklausyti. Kuo anksčiau kreipsiesi pagalbos, tuo greičiau ir lengviau bus galima tau padėti.
Laiške mini, kad prie vienatvės esi pripratęs, ir kartais tau ji netgi patinka. Taip pat esi labai savarankiškas. Man tai skamba kaip labai brandus požiūris. Galbūt dėl to dauguma bendraamžių tavęs nesupranta ir nėra daug artimų draugų? Galima būtų pagalvoti apie būdus, kur susirasti daugiau bendraminčių, užmegzti draugystę. Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Jauniems žmonėms iš ties yra įvairiausių galimybių. Sporto, šokio, literatūros, gamtos mylėtojų klubai… Jaunimo centrai taip pat organizuoja daug veiklų, galima prisijungti prie tau patinkančių. Įvairūs projektai, galimybės keliauti, praplėsti savo akiratį… Kviečiu pasidomėti ir pasinaudoti tomis galimybėmis. Ir taip galėtum rasti bendraminčių, draugų.
Psichologė Agnė Žvikaitė,
tel.nr. +370 678 32914, el.p. azvikaite@gmail.com
Nemokama emocinė parama telefonu ir internetu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
Darbo laikas: visą parą
Emocinę paramą teikia: savanoriai
„Vaikų linija“ – 116 111
Darbo laikas: 11.00-23.00 kasdien
Emocinę paramą teikia: savanoriai
„Vilties linija“ – 116 123
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir
psichikos sveikatos profesionalai
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
„Linija doverija“ – 8 800 77277
Darbo laikas: 16.00-20.00 nuo antradienio iki šeštadienio (išskyrus valstybės švenčių dienas)
Emocinę paramą teikia: savanoriai-moksleiviai
Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.
Laba dieną, norėčiau susipažinti su teksto autoriumi jis labai panašus į mane, manau turėtume lbai daug bendrų minčių.
Tai ok Susipazinsi su antra, trecia, ketvirta, penkta ir tt, vis taip bus. Vis liksi ismestas paliktas apgautas isnaudotas, bet paskui ismoksi neprisirist ir viskas bus ok ;) atsigriebsi savo veliau. Takaja laif. :) paskui tik dziaugsies.
As taip pat nelabai turiu artimu man bendraamziu „gilesniu” draugu, nes taip kaip as paprastai masto jau vyresni zmones, igije daugiau patirties (skausmo) gyvenime. Neprarask savo savybiu ir ju neuzgniauzk jokiu budu, nes turesi zymiai didesni skausma ir apmauda jei jas prarasi; atsiradus Meilei tavo gyvenime viskas susistatys i vietas ir visas tavo potencialas ir patirtis bus reikiamu budu ir pilnai isnaudotas, jausies laimingas – tereikia ismokti save myleti ir vertinti (nesavanaudiskai, vien del to, kad esi). Ta Meile patirsi gal per kita koki sutikta zmogu, o gal iskart per Dievo pazinima. Daznesnis (ir daugumos siekiamesnis) buna pirmas varinatas :) Kol nesutikai sau artimo zmogaus, pasinaudok savo vienatves dovana, pabandyk pazinti Dieva, nes vienatveje ir tyloje Ji lengviau justi ir „girdeti”. Ir tavo mintys apie savizudybes pasitrauks, suzinosi is kur jos ir kaip kyla ir, svarbiausia, kaip su tuo svarkytis. Tapsi stipresiu viduje, labiau save pazinsi. Isnaudok savo potenciala dabar kiek galedamas, tau dabar tas laikas – „statyti” save, kad veliau galetum save dovanoti savo zmogui.