Aš ją myliu ir matau, kad santuoką galima išsaugoti

0 (0)

Klausimas: Noriu pasipasakoti savo istoriją ir galbūt išgirsti patarimų. Trumpa pradžia. Kartu esame 11 metų. Buvo visko. Draugystės pradžioje aš bandžiau ją palikti dėl to, kad ji nebuvo man tinkama. Aš jau bent taip supratau. Bet mylėjau ją. Aišku nieko nesigavo, likome kartu.

Vėliau ji norėjo nutraukti santykius, nes nesijautė saugi su manimi. Sėkmingai išsprendėme šią krizę. Likome kartu. Tačiau dabar ji vėl nusprendė mane palikti, nes manęs nebemyli ir nemato mūsų bendros ateities. Ji nesijaučia laiminga santuokoje, pavargo skirti dėmesio man, vaikams, aukoti savo laimę dėl kitų. Sako, kad neturime bendrų interesų, nėra apie ką kalbėtis išskyrus buitį ir vaikus. Tokios trumpos priežastys. Išgirdęs tokią naujieną aš sureagavau labai blogai. Nes nebuvau tam pasiruošęs. Elgiausi egoistiškai ir jos maldavau dar vieno šanso.

Dabar puikiai žinau, kad maldavimai dar labiau atstumia. Šios klaidos nesureikšminu. Kiekvienas daro klaidų. Ji buvo sutikusi dar suteikti vieną šansą. Bet po trijų savaičių pasakė ne ir pareikalavo man išeiti iš namų arba ji pabėgs su vaikais. Vėl atėjo emocinis smūgis. Tuo metu pradėjau ieškoti pagalbos, bandyti suprasti priežastis ir kaip išgyventi sunkų laikotarpį. Perskaičiau kelias knygas, įgavau optimizmo, supratau, kad laimingai santuokai reikia dviejų žmonių pastangų ir pastovaus rūpinimosi meile. Nutariau pasikeisti. Tačiau žmona tuo netiki.

Prisiskaitė „mokslinių straipsnių“ kuriuose teigiama, kad žmogus negali pasikeisti, kad kažkada jis grįš prie savo seno būdo. Aš tuo netikiu, o jai to užtenka. Dar ją atstumia viena baimė nuo grįžimo į santuoką – dabar praleis progą nutraukti santykius ir po kažkurio laiko ji grįš į tą pačią vietą, kurioje atsirado norėdama nutraukti santykius. O aš žinau, kad reikia man pačiam pasikeisti. Aš ją labai gerbiu, kad ji išdrįso nutraukti santykius. Reikėjo tokio stipraus sukrėtimo, kad aš suprasčiau kaip stipriai aš klydau gyvenime neaugindamas meilės kartu su ja. Tarsi negirdėjau jos įspėjimų, kad vieną dieną jos kantrybė trūks ir ji išeis. Aš jau buvau pradėjęs daryti mažus žingsnelius pokyčiams. Ir gavau dar vieną smūgį iš jos. Ji prisipažino turinti kitą vyrą.

Atvirai prisipažino, kad jį myli ir jai gera leisti laiką su juo, ji „kvėpuoja vieno oru su juo“. Aišku verkia, kad nenori manęs skaudinti, kad aš geras žmogus, bet jai manęs nereikia. Šitas smūgis yra pats sunkiausias dabar. Tam, kad ji susiprastų savo jausmuose aš buvau nusprendęs išeiti iš namų. Bet dabar nežinau ką daryti. Vaikų gaila. Aš jų nenori skaudinti, nenoriu palikti. Taip pat nenoriu išeiti iš namų vien tam, kad duoti jai erdvės susitikinėti su meilužiu. Faktiškai mes vis dar esame kartu, o susitikinėja su kitu. Aš esu pasiruošęs atleisti ir susitaikyti. Bet ji nenori. Puikiai žinau, kad įsimylėjimas yra laikinas. Aš pasirinkau laukti jos, laukti kol ji nuspręs sugrįžti. Taigi yra keli klausimai.

Vienas – ar geras sprendimas šioje situacijoje išeiti iš namų ir duoti jai erdvės?

Kitas – ar imtis iniciatyvos ir kalbėtis apie santuokos išgelbėjimą kuriam reikia, kad ji nutrauktų santykius su meilužiu? Bandau suprasti jos vidines kovas. Ji nenori pakeisti savo sprendimo nutraukti santuoką, nenori prarasti jausmo, kad yra laiminga su meilužiu. Ji mato, tik 5 procentus, kad mes būsime kartu.  Aš puikiai suprantu, kad ilgai laukti negaliu kol ji nutrauks santykius su meilužiu. Tačiau kiek reikėtų laukti mylimo žmogau, kol ji supras padariusi klaidą?

Robertas (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Evelina Vasiljeva

Robertai, tiesa, kad santuokai reikia dviejų žmonių pastangų ir pastovaus rūpinimosi meile. Rašote, kad jūsų žmona, nori skirtis ir yra įsimylėjusi kitą žmogų ir suprantu, kaip sunku, po 11 metų kartu, tuo patikėti ir priimti.

Skaitant jūsų laišką jaučiau liūdesį, susierzinimą, pyktį, beviltiškumą, aiškumą, pasimetimą ir viltį. Daug jausmų ir dalis jų prieštaringi. Iš to ką rašote, supratau, jog su žmona kartojate išsiskyrimo ir susitaikymo ciklą jau ne pirmą kartą ir tai jau yra kažkoks jūsų santykių dėsningumas. Suprantu, kad šį kartą, nors žmona išėjo ir susirado kitą, vis vien yra sunku patikėti, kad tai pabaiga. Ypač, kai ji palieka šiek tiek praviras duris – 5% tikimybę, jog būsit kartu. Nežinau, ką tuo nori pasiekti jūsų žmona, tačiau agresijos šiame veiksme yra daug, o santykiuose atsiradęs besikartojantis ir neproduktyvus ciklas visada vertas porų terapeuto dėmesio.

Iš to, ką rašote, atrodo, kad jūsų žmona jumis manipuliuoja, sako – “išeik, arba aš pabėgsiu kartu su vaikais”. Tikiu, kad tai gali gąsdinti, bet šioje situacijoje svarbu išlikti stabiliam ir apsaugoti vaikus nuo šių manipuliacijų, nes dabar panašu, jog jie naudojami, kaip įrankis. Stabilumą gali padėti išlaikyti, žinojimas, jog vaikai yra jūsų abiejų, todėl ir spręsti apie juos privalote kartu. Niekas, net ir žmona, negali jų iš jūsų atimti.

“Ar geras sprendimas išeiti iš namų ir duoti jai erdvės?”

Į šį klausimą atsakyti galit tik jūs pats. Padėdama į jį atsakyti pasiūlyčiau įsivaizduoti ir pabandyti įsijausti į vieną ir kitą pasirinkimą bei juos smalsiai patyrinėti. Niekur neskubėkite, duokite sau laiko iš tikrųjų įsijausti. Įsivaizduokite, kad jau priėmėte sprendimą – pasilikote savo namuose ir niekur neišėjote, likote ten, kur esate. Kas vyksta? Kokie santykiai su žmona? Kaip ji reaguoja dėl to, kad pasilikot? Kaip reaguoja vaikai? Kaip jūs jaučiatės pasilikęs namuose? Niekur neskubėkite ir pasistenkite iš tikrųjų išgyventi šią situaciją, lyg tai vyktų šią akimirką. Po to pabandykite tą patį padaryti su kita – įsivaizduokite, kad esate išėjęs iš namų. Kur jūs dabar? Kur gyvenate? Kokie santykiai su žmona yra dabar? Kaip ji reaguoja į jūsų išėjimą? Kaip reaguoja vaikai? Kaip jaučiatės išėjęs? Patyrinėkite savo jausmus vieno ir kito sprendimo metu, galbūt tai padės pajusti, kuris sprendimas šią akimirką jums būtų labiau priimtinas.

“Kiek reikėtų laukti mylimo žmogaus, kol ji supras padariusi klaidą?”

Nežinau, kiek reikia laukti mylimo žmogaus, manau, nieks nėra to apskaičiavęs. Vieni laukia visą gyvenimą ir neleidžia sau daugiau nieko mylėti, kiti po savaitės susiranda naują partnerį ir pradeda kitą gyvenimą. Kiti duoda laiko sau, iš naujo susidėlioja savęs vaizdą, savo poreikius, troškimus, ateities viziją ir tada leidžia sau apsidairyti aplinkui. Aš tikrai nežinau ar jūsų žmona sugrįš ir ar verta ir kiek verta jos laukti. Šių dalykų ekspertu, po 11 metų santuokos su šia moterimi esate jūs, todėl jūsų prognozė būtų tikslesnė nei mano.

Man atrodo labai svarbu, kad pradėjote ieškoti pagalbos, nes šioje situacijoje geriausia strategija – koncentruotis į save ir toliau daryti pokytį savyje. Jūs negalite kontroliuoti žmonos pasirinkimų ir elgesio, bet galit prisiimti atsakomybę už save. Mes nežinom ar šie santykiai jau pasibaigė ar jie toliau tęsis, tačiau pamoka, kurią jums jie atnešė gali būti su jumis visą gyvenimą. Panašu, kad dabar jūs pamatėte save kitoje šviesoje ir nusprendėte kažką keisti savo gyvenime. Darykite tai dėl savęs, ne dėl žmonos. Paklauskite savęs: “Ar aš ryžčiausi šiems pokyčiams, jeigu tvirtai žinočiau, kad ji niekada pas mane nesugrįš?”. Jeigu atsakysite teigiamai ir nepriklausomai nuo rezultato vis tiek norėsite keistis – keiskitės, nieko nesitikėdami ir nelaukdami, tiesiog keiskitės. O jeigu atsakysite “ne” – galbūt tikrai verta persvarstyti ir kitą kelią, kuris šiuo metu gali atrodyti bauginantis, tamsus ir neaiškus, tačiau vedantis link kažko visiškai naujo.

Perskaičiuosi jūsų laišką pamačiau šį eilėraštį, kuris man sukelia dviprasmiškus jausmus, kaip ir jūsų istorija, todėl atsisveikinimui noriu juo pasidalinti:

“tavo kūnas – pilnas žvaigždžių,
o manajam labai trūksta oro.
tavo žodžiuos – tiek paslapčių,
o mano protas – kupinas norų.

tik truputis – ir jau jaučiu.
nebeprisimenu nuo ko pradėjau.
ieškau motyvų, plano, vilčių,
klausiu, kas liko, o kas išėjo.

galbūt ne viskas taip, kaip sakai?
gal tavo kelias ir lieka – tik tavo?
širdį pabudinęs tik pamatai
kiek atitolai nuo esaties savo.

bet, žinai? Aš daugiau nebijau.
nebijau net pradėti iš naujo.
visa tai, kuo esu ir buvau,
tai – tikriausia. Tai – dalis mano kraujo.”
(eilėraščio autorė – Agnieta Jonikienė)

Psichologė Evelina Vasiljeva | Intuityvi | Intuityvi terapija | Tinklapis

Iliustracija rawpixel.com