Asmenybės raida: nenormalaus augimo žemyn variantai

0 (0)

Iliustracija: Ehimetalor Unuabona / Unsplash

Žmogus privalo realizuoti savo galimybes, vystyti gabumus ir juos paversti praktiniais įgūdžiais, tai dar galime pavadinti – savirealizacija. Sykiu, tai yra ir vienintelis būdas patenkinti poreikį būti reikšmingam, atrasti gyvenimo prasmės ir pilnatvės jausmą.

Poreikis patenkinti savo reikšmingumą žmonėse yra toks stiprus, kad jei jis netenkinamas pozityviai, jei žmogus negali vystytis ir augti „į viršų” , jis nuklysta „į šoną” arba „žemyn”, kaip daro gėlės sėkla, kuriai augti į viršų trukdo žemės gumulas, paliktas aplaidaus sodininko.

Pagrindiniai tokio nenormalaus augimo „žemyn” variantai”

1. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti per seksą.

Pavyzdys. Vienas savęs nesugebėjęs realizuoti pasirinktoje profesijoje žmogus, savo pastangas sutelkė į seksą. Seksas kuriam laikui kompensavo profesines nesėkmes. Bet kartą  ir meilės nuotykių sferoje jam kažkas nepavyko ir žmogui išsivystė gili depresija. Jis kreipėsi pagalbos į psichoterapeutą. Susitikimų metu, jie visas pastangas nukreipė į vieną jo profesinę užduotį, kurios žmogus buvo nebaigęs. Kol jis ją vykdė, seksas jam nerūpėjo. Sulaukęs pageidaujamo rezultato ir supratęs, jog yra reikšminga figūra kaip profesionalas,  jis gana greitai nusiramino ir atsigavo. Vėliau seksualumas net pranoko buvusį. Tačiau jis visiškai valdė savo seksualinį elgesį ir liovėsi išdavinėti žmoną. Jis taip įsitraukė į profesinę kūrybą, kad nebuvo ir kada „eiti į šoną”.

2. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti per daug rūpindamiesi išore.

Intensyviai rūpintis išore iš esmės skatina gynybinis instinktas, t. y. pagrindinė drabužių paskirtis – mus saugoti nuo šalčio ir karščio.

Dažniausiai besaikio, neadekvataus, rūpinimosi išoriniais dalykais stebimi du variantai:

• Besaikis dėmesys savo būstui ar darbo vietai.
• Besaikis dėmesys savo išvaizdai.

Vienas psichoterapeuto klientas, sėkmingai įveikęs neurozę, liūdnokai pareiškė, kad išoriniams dalykams skyrė per daug laiko ir šitaip sulėtino savo asmeninę evoliuciją:

„Aš supratau, kad visi mano bandymai prabangiai įsirengti butą ir dėvėti madingus drabužius yra susiję ne su mano tikraisiais poreikiais, o su noru prilygti tiems, kurie gyvenime pasiekė daugiau už mane … Tačiau dabar mano požiūris kitoks: daugiau dirbu, pagerėjo mano materialinė padėtis, bet naujo būsto ar madingų drabužių paieškoms laiko ir energijos aš švaistyti nebenoriu.”

Beje, jei pastebėsite, jog žmonės itin rūpinasi savo įvaizdžiu, žinokite, kad jis nėra tikrai laimingas. Jeigu jam liguistai svarbu išvaizda, vadinasi, jis jaučiasi nereikšmingas.

3. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti per mitybą.

Būna, kad žmonės mėgsta per šventes ar net visai be progų stalą nukrauti tais valgiais, kuriuos valgo „aukštuomenė”. O jei tokiais produktais negali pavaišinti savo svečių – labai graužiasi.

Vienas žmogus, sirgęs neuroze beveik reguliariai valgė juoduosius ikrus, nors ir turėjo materialinių sunkumų. Vėliau jis suprato, kad šitaip elgėsi siekdamas patenkinti savo reikšmingumo jausmą. jam teikė malonumą ne tiek patys ikrai, kiek žinojimas, jog ir jis tai gali sau leisti.

Kai jo sveikata ir materialinė padėtis pasitaisė, kai jis ėmė dirbti įdomų darbą, juodų ikrų jam nebereikėjo, nors dabar jų galėjo įsigyti kiek tik širdis geidė.

4. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti perdėtai rūpindamiesi vaikais.

„Aš gyvenu dėl vaikų”, – jie didžiuodamiesi pareiškia. Gaila tokių vaikų. Išsami analizė atskleidžia, kad iš tikrųjų tokie žmonės gyvena ne dėl vaikų, o veikiau jų sąskaita. Daugelis su savo vaikais elgiasi kaip su psichologiniais paršeliais. Jie iščiulpia iš jų visus syvus. Kadangi savęs niekur nerealizavo ir savo reikšmingumo poreikio patenkinti nepavyko, tai bendraudami su vaikais tą poreikį dažniausiai patenkina surogatiniu ir iškreiptu būdu.

Tada tėvai vaikui ima priekaištauti „kiek daug dėl tavęs padarėme” ir neleidžia jam būti savarankiškam. Vaiko raida sutrinka.

Be galo daug vaikų susirgo vien tik todėl, kad tėvai juos norėjo padaryti įžimiais muzikantais, gydytojais, karvedžiais, ekonomistais, valstybės veikėjais tik todėl, kad patys to tikslo nepasiekė.

Vaikas ypač kenčia tada, kai „dėl jo” gyvena senelė ar senelis. Neretai šie žmonės perka vaiko meilę dovanomis, kurių jis nebūna nusipelnęs. Tai vaiką tvirkina, daro jį pasyvų, užgožia jo egzistavimo tikslą. Juk kai jis užaugs, niekas jam nieko veltui neduos, o pats jis pasiimti nemokės. Dar vienas žmogus papildys neurotikų gretas.

Tėvai ar seneliai apipylę vaiką dovanomis tikisi jo palankumo. Vaikas tenkina jų reikšmingumo poreikius ir už tai susimoka menku asmeniniu išsivystymu.

5. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti perdėtai rūpindamiesi seksualiniu partneriu.

Perdėtas globėjiškumas ir rūpestis savo partneriu veikiau vargina negu džiugina. Tokia taktika netinka ir veikia santykius griaunamai.  Kai tokie „rūpestingi” veikėjai praranda savo partnerį, pasitaiko, kad jiems norisi net nusižudyti. Išsami tokių situacijų analizė atskleidžia, kad žmonės taip rūpindamiesi savo partneriais, iš tikrųjų tiesiog stengiasi patenkinti savo pačių poreikius.

6. Savo reikšmingumo jausmą žmonės ima tenkinti perdėtai rūpindamiesi tėvais.

Vienos psichoterapeuto klientės istorija.  47 metų moteris atsisakė kraustytis į kitą miestą, kur paaukštintas tarnyboje buvo siunčiamas jos vyras. Ji atsisakė todėl, kad šito nenorėjo jos motina, kuri gyveno kartu su jais. Jokių fizinių sunkumų persikraustymas niekam nebūtų sukėlęs, tereikėjo be menkiausio nešulio sėsti į lėktuvą. Vyras nenorėjo žmonai prieštarauti ir atsisakė naujo ir labai pelningo darbo. Bet netrukus ėmė gerti, atsirado meilužė, nors anksčiau jų niekada neturėjo. Vyrui išsivystė neurozė. Vėliau jis grįžo pas žmoną, net galiausiai gavo paaukštinimą, o žmona sutiko kraustytis į kitą miestą, ankstesnės laimės nebeliko.

Skaitykite tęsinį: Augimo į „šoną” variantai

Pagal Michail Litvak (2013). Kaip sužinoti ir pakeisti likimą: gabumai, temperamentas, charakteris. Kaunas: Luceo. 19-25 p.