Apie geštalto terapijos taikymą depresijai gydyti informacijos ar tyrimų nėra itin daug, ypač palyginus su kognityvine elgesio terapija (CBT), ar tarpasmenine psichoterapija (IPT). Galbūt taip yra todėl, kad geštalto terapijoje vengiama klijuoti etiketes, o diagnozės priskyrimas laikomas vienu iš būdų uždėti žmogui etiketę. Etiketės trukdo matyti žmogų kaip unikalų, kaip visumą. Etiketės trukdo kontaktui “aš-tu” ir kreipia į kontaktą “aš-tai” (pagal Martin Buber).
Geštalto terapijoje diagnozuojamos ne ligos, bet kontaktas. Daroma prielaida, kad žmogus ne serga depresija, bet yra depresiškas kontakte su kitais ir jis būna kontakte tam tikru būdu, kažkaip pats palaiko tokį kontaktą. Tačiau žmogus kontakte visuomet būna ne vienas. Kiti – artimieji, pažįstami, terapeutas – taip pat įtakoja kontaktą ir būdami su juo kuria būtent tokį, depresišką kontaktą.
Pagal J.Zinker, depresijos simptomai nėra vertinami kaip simptomai, bet kaip susiaurėjęs asmenybės funkcionavimo spektras. Žmogus nebeturi tiek lankstumo, kad pasirinktų įvairesnius reagavimo būdus. Jis nebesugeba sąmoningai būti kontakte su aplinka “čia ir dabar”, nesugeba veikti pagal savo esamą poreikį, jo veiksmus lemia “fiksuotas geštaltas” – tai yra, nelankstus (gal netgi tuo metu vienintelis) buvimo kontakte modelis. Žmogus naudojasi tuo modeliu, bet tai nėra sąmoningas pasirinkimas (Yontef).
Depresija atsiranda iš slopinimo
Depresija geštalto požiūriu yra poreikių slopinimas. Poreikiai gali būti labai įvairūs, tačiau dažniausiai slopinama pykčio ar agresijos raiška. Veikiausiai tuo metu, kai kilo pyktis, jį buvo per sunku reikšti ir žmogus prisitaikė prie situacijos – pyktį užgniaužė savyje. Pavyzdžiui, moteris yra ištekėjusi už vyro, kuris mėgsta paūžti su draugais ir per mažai rūpinasi šeima. Ji pyksta, priekaištauja vyrui. Vyras pradžioje grasino, o vėliau – iš tiesų keletą kartų ją mušė. Moteris dabar vyrui bijo sakyti apie bet kokius savo jausmus ir poreikius, o išsiskirti neįstengia, nes auga du maži vaikai. Ir pamažu grimzta į depresiją.
Gali būti užslopintas skausmas, tą ypač aiškiai galima pastebėti netekties atvejais. Po netekties žmogus natūraliai išgyvena tam tikras gedėjimo stadijas. Tai šokas, neigimas, pyktis, derybos, liūdesys ir susitaikymas. Liūdesys gali būti įvairaus sunkumo, priklausomai nuo asmeninės netekties svarbos tam žmogui. Patyręs svarbią netektį žmogus gali giliai liūdėti, sielvartauti ar patirti depresiją, jei netekties skausmas yra per stiprus, kad žmogus jį visą galėtų ištverti.
Kuo stipresni jausmai ar impulsai, tuo stipriau juos tenka slopinti. Emocijų slopinimas yra dažniausias prisitaikymo būdas depresijos atveju, nors gali būti ir kitokių. Kalbant geštalto terapijos terminais, toks slopinimo mechanizmas vadinamas retrofleksija – “veiksmu, kuris kadaise buvo nukreiptas į išorę, tačiau vėliau dėl tam tikrų priežasčių buvo nukreiptas į save” (PHG*).
Energijos taupymo režimas
Bet kokia emocinė būsena veikia viso organizmo funkcionavimą ir reguliuoja sąveiką tarp organizmo ir aplinkos. Pagrindinė emocijų funkcija yra sukurti tam tikrą parengtį, kad žmogus galėtų efektyviai reaguoti į situaciją. Depresiją mažesniu masteliu atitinkanti emocinė būsena gali būti prislėgta nuotaika (Nesse). Tai reiškia, kad organizmas perėjo į energijos taupymo režimą – standby. Aktyvumas sumažėjo, energija krito, jautrumas įspūdžiams atbuko. Ir tai gali būti adekvati situacijai būsena. Jei, pavyzdžiui, žmogus prarado darbą, galbūt jam reikia sustoti, apsvarstyti naują situaciją ir sukurti prisitaikymo strategiją.
Foto: Katie Crawford
Žmogus taip apsisaugo nuo veiklos, kuri būtų tik energijos švaistymas. Depresija yra prisitaikymas prie situacijų, kur nėra šansų laimėti. Ji apsaugo nuo veiksmų, kurie gali būti pavojingi ar bereikalingi, kai žmogus neturi resursų ar tinkamos strategijos, kai tikslai yra nepasiekiami. Dėl šių privalumų depresija, kaip prisitaikymo mechanizmas, atlaikė evoliucijos testą. Tačiau kažkuriuo momentu depresija gali pavirsti fiksuotu geštaltu ir nebebūti naudinga.
Kaip reagavimo modelis “užsifiksuoja”? Naujausi biologijos mokslo tyrimai kalba apie neuroplastiką ir neurologai sakytų, kad smegenys prarado plastiškumą. Psichologiniu požiūriu veikiausiai žmogus ankstyvame amžiuje patyrė kažkokią netektį. Ta patirtis, ypač jei ją lydėjo bejėgiškumo ir pažeminimo jausmai, gali aktyvuotis panašioje situacijoje šiandien ir taip gali susiformuoti fiksuotas elgesys. Pavyzdžiui, vyras, kuris anksti neteko vieno iš tėvų, išsiskyręs su gyvenimo partnere gali kristi į bejėgiškumą, užsisklęsti – tai yra, reaguoti taip pat, kaip reagavo į netektį būdamas vaikas. Greenberg apibūdina tokią struktūrą kaip “depresyvi asmenybės organizacija”.
Gijimas – per užslopintų jausmų išreiškimą
Depresija sergantiems žmonėms būdingas traukimasis iš kontakto. Jis netenka pasitikėjimo savimi, noro ir valios eiti į kontaktą. Depresijos apimtas žmogus jaučiasi vienišas, nesaugus, išsigandęs ir menkavertis, jam gėda, jis linkęs negatyviai vertinti tiek save, tiek kitus.
Depresiškas žmogus traukiasi iš kontakto, kad mažiau jaustų, tačiau tuo tik blogina savo padėtį, dar labiau “užfiksuoja” savo elgesį. Stiprioji geštalto terapijos pusė yra pagalba išlaisvinant užspaustas emocijas, kurios dažniausiai pasireiškia, kaip kūne esančios įtampos. Geštalto terapeuto uždavinys tuomet yra padėti išreikšti nuslopintas emocijas ir jas integruoti į asmenybę – tai yra, padėti pačiam žmogui jas priimti.
Kai slopintus jausmus ir impulsus žmogus pagaliau paleidžia, dažniausiai išsilaisvina energija. “Kai raiškai duodama laisvė, išsiveržia užspausta energija – pavyzdžiui, vietoj išorinio depresijos letargo gali pratrūkti tai, kas buvo sulaikyta: įsiūtis arba spazmiškas kūkčiojimas” (PHG). Tai ir yra kelio atgal pradžia, čia glūdi paslėptas gijimo potencialas.
Terapeutams gali būti naudingos kelios nuorodos: irishphoenix.hubpages.com, psych.fss.muni.cz
* PHG – tai dažnai naudojama sutrumpinta nuoroda į knygą: Frederick S. Perls, Ralph Hefferline, Paul Goodman “
Giedrė Putelytė / Geštalto blogas