Gyvenu su vaikinu, tačiau problema ta, kad jaučiuosi nuo jo priklausoma0 (0)
Sveiki. Gyvenu su vaikinu nuo pat tada, kai baigiau mokyklą, šiuo metu man 21 metai. Vaikinas turi gerą darbą, pakankamai uždirba, yra geras žmogus ir rūpinasi manimi. Tačiau problema tame, kad jaučiuosi taip lyg būčiau priklausoma nuo jo. Noriu dirbu, noriu ne, kažkaip nėra privalumo… Žinau, kad nesvarbu, nes draugas viskuo rūpinasi ir yra už viską atsakingas. Galbūt iš šono atrodo kaip geras gyvenimas, niekuo nereik rūpintis, bet… Pati jausiuosi lyg įkalinta savo pačios spąstuose. Noriu būti savarankiška, bet neišeina, neišsilaikau jokiam darbe ilgai, nes po kiek laiko ėjimas į darbą atrodo kaip didžiausia kančia… Be to, dar viena problema ta, kad iš tiesų noriu kažkaip „supurtyt” savo gyvenimą, būt savarankiška, nepriklausoma… bet bijau… Į galvą lenda tokios mintys kaip „neišgyvensiu viena, o kas jei neturėsiu kur gyvent, kaip sunku bus ir pan.” Žinau, kad absurdas, kad daug žmonių pasaulyje praeina tą kelią, klysta, krenta, bet stojasi ir eina toliau… O aš… Jaučiuosi kaip kokia kvailė, neveiksni ir nieko nesugebanti, nežinau ką daryt, kad viskas pasikeistų… O mokykloj buvau geriausia ir protinga mokinė. Gyvenime pasirodo esu visiška nevykėlė. Be to, dar prasidėjo panikos priepuoliai, nei iš šio nei iš to, o paauglystėj jau buvau pasveikus nuo jų… Kyla minčių, kad turiu palikt savo vaikina, nors santykiai ir geri, nes noriu pati kažką pasiekti ir turėt, išbandyt save. Bet nesinori jo skaudint, jis to nevertas. Nežinau ką daryt. Patarkit ką nors, ačiū. Rima (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Labas, Rima,
Esi jauna suaugusioji, tad normalu, kad norisi ir tapti suaugusia – savarankiška, nepriklausoma. Jauno suaugusiojo amžiuje susiduriame su krize, kurią turime įveikti – tai atsiskyrimas nuo tėvų, karjeros pradžia ir santykių užmezgimas. Tavo problema tame, kad dėl patogių aplinkybių neprivalai dirbti. Žmogus save įprasmina per veiklą, kurią atlieka per savo gyvenimą, o jos pradžia turi prasidėti kaip tik dabar. Nenuostabu, kad viduje jauti sumaištį – iš vienos pusės nori tapti nepriklausoma ir savarankiška, iš kitos pusės – bijai, kad gali nepasisekti, o kadangi aplinkybės „nespaudžia”, tai ir nieko nedarai. To pasekoje susiduri su įvardintais panikos priepuoliais. Nėra lengva pradėti dirbti ir tapti nepriklausomai, ne veltui tai vadinama krize. Tačiau praktiškai visi jauni žmonės su tuo susiduria, o po keleto nesėkmių galiausiai įsitvirtina – krizė išsprendžiama ir keliaujama per gyvenimą toliau. Tai išsiaiškinus iškyla klausimas dėl tavo santykių su vaikinu. Tikriausiai nėra būtina su juo išsiskirti vien tam, kad pati pradėtum kažką daryti, ypač jei santykiai geri. Tačiau skaitant tavo laišką susidarė įspūdis, jog manai, kad vaikino išlaikymas trukdo tau pačiai kažko pasiekti. Pagalvok, gal tai tik pasiteisinimas prieš save? Manau, kad jei pavyktų susirasti patinkantį darbą, būti užimtai, įgyti kompetencijos jame, atsirastų ir nepriklausomumo, ir savarankiškumo, ir pasiekimo jausmai, nepriklausomai nuo to ar turi vaikiną ar ne.
Psichologė Beatričė Liutikaitė
kol gerai turi nevertini, gyvenimeli kada tu pablogesi….
Man panašiai, kai prasidėjo panikos priepuoliai jau į viską spjoviau ir pradėjau gyventi, klausydama širdies. Kiek galima kankintis ir gyventi dėl kitų gerovės? Taip tik išsekinamas organizmas. O gal tu geriau nemesk vaikino, bet stok kur mokytis? Į kolegiją ar uniką ir apsigyvenk „barake”? Taip turėsi veiklos, be to galėsi į užsienį pusmečiui išvažiuoti mokytis, paragausi savarankiško gyvenimo.
„Kažkas čia ne taip, pasakė ežiukas valgydamas lapę”. :) Ir iš tikrųjų, atrodo, Rima, kad viską turi – puikų mylimą vaikiną, kuris puikiai tavimi rūpinasi, saugo, esi saugi ir gyveni sąlyginai ramiai, kad net norisi kažkokių „supurtymų”. Kiti gali pavydėti gerbūvio, bet vis viena, jauti, kažko trūksta. Tuštumos neužpildo nei įvairūs darbai (lažinuosi, kad ir pareigos nebuvo eilinės), nei įvertinimas atlyginimu, po kurio norisi padirbėti dar mėnesiuką. Jautiesi tarytum skolinga prieš vaikiną, nes nesijauti lygiavertė su juo pinigais, ar įdėtu darbu, ar pan. Paprasčiausiai, tai yra ne tai ko iš tiesų ieškai, o nerasdama sukeli baimės bangas savo viduje. Dabar nukrypsiu nuo temos.
Kiek tenka pastebėti, pas mus yra įprasta šokti pagal tam tikrą ritmą mokykla-aukštoji-darbas. Apie karjerą ir moterų galimybes daryti karjerą ūžia televizijos ir radijas. Apstu literatūros. Bet visa medija tarytum nustumia į antrą planą svarbią visuomenės vertybę – šeimą. Kokia šeimos samprata dabar vaizduojama televizijoje? Kaip šeimos supratimą perteikia muzikos atlikėjai? Serialuose – pastovios pykčio kupinos intrigos ir nepasidalinimas turtu, jaunos mamos dažniausiai vaizduojamos paliktos vyrų, nesėkmingos ir dranatiškai nelaimingos; filmuose – vienos nakties nuotykiai, filmuose jaunimui šeimos apskritai nerasime – tik erotinį santykių tarp moterų ir vyrų (jaunuolių ir merginų) pateikimą ir kūnišką pasitenkinimą..kuriuo viskas pasibaigia. Kur šeima? Tai sudėtingiau nei romantika, jachtos, bučiniai ir turtas. Alas, šeimos televizijoje nėra. Nėra šeimos pavyzdžio, tam tikro etalono – tik tuštuma. Todėl sunku įsivaizduoti kas tai per instancija ir kodėl ją sukūrė ir puoselėjo tėvai? Tai serialų ir filmų stereotipai, kurie tau, Rima, visiškai nepriimtini, tu juos tiesiog atmeti baimės priepuoliais, kurie liausis vos perimsi kas čia parašyta. Aišku galima mesti lauk tv, filmus ir nebesijaudinti. Bet bent jau pastebėk tai, kokia filosofija slypi už idiliškų vaizdų ir vaizdinių..Bejausmė tuštuma. Tavo jausmas tam visiškai teisingas ir adekvatus.
Tad ko ieškoti? Gero darbo – galbūt. Išsilavinimo – irgi netrukdo. Siekti karjeros, kad atlygintum savo vaikinui (ar vyrui) menamą skolą, kurią skaičiuoji tik savo galvoje? Hm. Patikėk vyras savo mylimajai jaučia nepalyginamai didesnį dėkingumą už buvimą kartu, už vaikų auklėjimą, už pietus, už jaukius namus, už daug nepastebimų dalykų, kas vadinama šeimos pilnatvė, iš ko kyla dar didesnis dėkingumas, kaip „skola”, kaip pareiga rūpintis mylimąja ir saugoti. IR NE VIEN JĄ…… Ir tai suteikia daug gilesnę prasmę ir skonį gyvenimui. Nebeliks tuštumos, nebereiks „papurtymų”, to neduos jokie įmanomi samdomi darbai, išsilavinimai, turtų dalybos ir t.t. ypač jei žmogus jau seniai pasiruošęs svarbiam žingsniui, tik aplinka „kala” priešingai.
Manyčiau taip. Viliuosi nenusibodau, o pagrindinė mintis nepasiklydo tarp daugtaškių. Jei nutiko taip, tada pasiūlyčiau mieste, prekybos centruose stebėti laimingas šeimas, pamėginti įsijausti kokias problemas jos sprendžia ir nė nepajusi kaip ateis atsakymas panašus į vidinį nepaaiškinamą džiaugsmą. :)
Linkiu tik sėkmės ir kuo geriausios kloties!