Išeikite laiku…

5 (1)

Išeikite laiku – namo, net jeigu ten jūsų niekas nelaukia. Išeikite iš uždegančio vakarėlio, iš svečių be “skonio”, iš netinkamų santykių ir blogų įpročių, iš depresijos ir tamsių minčių, iš skausmingų prisiminimų, išsikvėpusių santykių, jus griaunančių žmonių. Duokite jiems ir sau šansą atrasti tą (o gal ir save), su kuriuo jiems bus geriau, maloniau, ramiau ir tokia forma, kurios reikia kiekvienam iš jūsų. Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių jūs nebegalite vienas kitam to duoti, neatimkite vienas iš kito dar vieno bandymo ir vilties atrasti tai kituose santykiuose…ir savyje.

Nebūkite godūs, neatimkite iš kitų šanso būti laimingais taip, kaip jie tai supranta. Neatimkite to šanso iš savęs. Juk kiekvienas iš mūsų yra savame evoliucijos taške, juda savo tempu, skleidžia savo dažnį, plaukia savo banga ir gauna savo patirtį. Ir jeigu su kažkuo jūsų dažniai sutapo, jūs atrandate vienas kitą ir tai – jūsų bendras šokis. Jeigu nesutapo – pasiimkite būtiną patirtį, pasirašykite po ja, padėkokite ir…išeikite laiku.

Nepaleiskite mechanizmo, kuris prispaus jus sunkia aplinkybių našta, kai jums teks priimti sprendimą daug sudėtingesnėmis sąlygomis, ir kai jūs mėginsite pabėgti nuo pakankamai paviršutiniškų, bet skaudžiai žeidžiančių “visuomenės” vertinimų. Visuomenės, kuriai visiškai nusispjauti į jūsų tikruosius, nuoširdžius ir gyvenimiškus motyvus, į jūsų išsekusią kantrybę ir ilgus bandymys kažką “išsaugoti”, kažką “išgelbėti”.

Išeikite laiku, nepalikite savo gyvenimo kūne gilių žaizdų, neužkrėskite savo širdies nepasotinamu kaltės virusu – jausmu, su neįtikėtinu nuoširdumu atskiriančiu jus nuo vienintelio gyvenimo – tik jūsų gyvenimo, ir nuo savęs paties.

Išeikite laiku. Nebandykite išdeginti paveikslų trapiame jūsų likimo audekle. Ir nesikėsinkite į svetimą. Vertinkite savo gyvenimą labiau, nei jūsų gyvenimą vertina kiti. Išeikite laiku, jeigu kažkas savo gyvenimą iškelia aukščiau už jūsų, nes jums teks atsakyti visų pirma patiems už savo gyvenimą ir tik tada už kažkieno. Nei vienas neatėjo į šį gyvenimą tam, kad būtų sudegintas ant aukos altoriaus. Ir gyvenimas žmogui duotas ne tam, kad jis paaukotų iš aukščiau jam duotus turtus: gyvenimą ir gebėjimą mylėti.

Lengva pamesti save, lengva ištirpti kitame, kažkieno kito gyvenime, kažkieno kito pasaulyje, kitoje realybėje. Nesunku ir to reikalauti iš kitų. Atrasti save – sunku. Bet tik mes patys galime nuspręsti, kiek leisime naudotis mumis. Juk aukodami save tuščiai, gyvendami kitų gyvenimus daugiau, nei mums skirta, mes per mažai duodame sau (o galbūt ir kitiems, kuriems nuoširdžiai to reikia). Ir gali būti, kad kažkuriuo gyvenimo etapu mums pritrūks visai mažai – būtent tų tuščiai išeikvotų jėgų…

Bet kokie santykiai bus vaisingi tik tada, kai juose vyks mainai, sąveika, atidavimas. Santykiai – tai dviejų žmonių šokis. Bet jeigu jūs numynėte vienas kitam kojas iki kraujo – reikia stabdyti šį šokį ir gydyti žaizdas, o tada pradėti naują gražų šokį, ir gali būti, kad su kitu žmogumi. Ir tai galioja visiems santykiams – partnerystėje, šeimoje, darbe. Mokykitės išeiti laiku, tiek susiklosčiusios situacijos viduje, tiek ir iš pačių situacijų bei gyvenimo aplinkybių. Jūs visada puikiai žinote tą momentą, todėl pasikliaukite savimi, neapgaudinėkite savęs ir kitų.

Kad ir kaip norėtųsi su tuo nesutikti, bet blogų žmonių nėra. Yra tik žmonės, kurie yra kitokie, nei mes. Juk šio švento vyksmo – gyvenimo – sumanymas yra aukščiau mūsų suvokimo ir mums nežinomas. Ir Dievas neturi kitų rankų – tik mūsų, ir nėra jokios kitos atsakomybės – tik mūsų – prieš save ir kitus žmones. Bet pirmiausia – prieš save. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, viskas, kas vyksta aplink mus, vyksta su Aukščiausiojo leidimu. Ir su mūsų leidimu. Mes leidome gyvenimui būti tokiu, koks jis yra, mes leidome jame apsigyventi šiems pilkiems atspalviams, mes leidome sau būti nevykėliais. Apsidairykite, gali būti, kad laikas atėjo…palikti tai.

Neįtikėtinai sunku palikti visa tai, kas atgyveno, ir išeiti. Kad ir kaip gražiai apie tai būtų parašyta. Išeiti sunku, bet išeiti laiku – tiesiog būtina. Bręskite savo begalinėje erdvėje tiek, kiek jums reikia, bet…išeikite laiku. Laiku išeikite iš kitų vertinimų ir nuomonių, nukreipkite žvilgsnį į save. Kur jūsų atramos taškas? Neieškokite jo kituose, kitame, kitoje. Jo ten nėra. Kaip nėra ir laimės kitame, jeigu jos nėra jumyse.

Išeikite laiku iš įkyrių iliuzijų ir primestų baimių, bet nenustokite siekti, svajoti, bandyti. Nebijokite klysti – tai reiškia, kad jūs stengėtės. Nebijokite kitų žmonių reakcijos. Jūs niekada jos nenuspėsite 100% tol, kol nepadarysite to, ką sumanėte. O jeigu nuspėti pavyks – juo labiau – visos baimės pasirodys beprasmiškos. Bet jūs visada turėsite šansą…išeiti laiku. Taip, būtent – išeiti – ir eiti pirmyn.

Mes suprantame, kai neturime to, ką norėtumėm turėti, kai mums kažko davė per mažai, nors mes laukėme. Bet labai retai susimąstome apie tai, nuo ko mus apsaugojo, nesuteikdami norimų dalykų dabar. Tiesa paprasta – viskas vyksta reikiamu laiku. Net stebuklai. Todėl…išeikite laiku, nestabdykite nieko. Jeigu jūs sustojate, gyvenimo scenarijus perrašomas. Ir ne tik jūsų, bet ir kitų žmonių…

Autorius T. Varucha / Originalus tekstas / Vertė Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt
Foto: Aftab Uzzaman