Išgyvenimo režimas arba kas mus valdo?0 (0)
Pastebėkime, kaip mūsų nuostatos, įsitikinimai, susiformavusi pasaulėžiūra, anksčiau padarytos išvados lyg nematoma režisieriaus ranka valdo mūsų gyvenimą – reakcijas, veiksmus, sprendimus. Kaip dažnai šios į pasąmonę įsirėžusios programos mums „pakiša koją“ – ir vėl nepasinaudojame galimybėmis, įsiveliame į nepalankias situacijas, netinkamai reaguojame ar elgiamės, o svarbiausia – nepatiriame gyvenimo džiaugsmo, nors, regis, tam yra visos sąlygos.
Be abejonės anksčiau buvome priversti išmokti pamokas, pavyzdžiui, užspausti jausmus, kad nejaustume nuoskaudų, patirtų, kai buvome maži ir silpni; negavę meilės ir dėmesio, išmokome įveikti ne vaiko amžiui skirtus iššūkius ir išgyventi. Arba tiesiog galėjome pasikliauti vien savimi ir patys valdyti situaciją, nes aplinka buvo nedraugiška. Įpročiais tapę mūsų „apsaugos“, „išgyvenimo būdas“, „pamokos“ ilgainiui pradeda trukdyti autentiškai patirti gyvenimą – džiaugtis ir mėgautis juo.
Koks gali būti gyvenimas, kai suvoki, kad nejauti iki galo… Tarsi viduje būtų kažkas užverta, sušalę, nėra gyvo jausmo, lyg kažkas tavyje būtų mirę… Gal todėl paklausti, kaip jaučiamės, dažnai atsakome „nežinau“ arba „normaliai“. Nesugebame įvardyti savo jausmų ir pojūčių… Kaip gali būti spontaniškas ir atsipalaidavęs, kai nepasitiki, kontroliuoji – viską turi patikrinti, pats įsitikinti, padaryti, pataisyti… Žmogus galbūt įvairiais būdais stengiasi mažinti savo įprotį kontroliuoti, tačiau niekas nepadeda. Natūralu – juk jis bando kontroliuoti kontroliavimą… Užburtas ratas, vidinis konfliktas… Visa tai sekina ir vargina. Kaip galima mėgautis gyvenimu, karjera, partneryste be iššūkių? Taip įpratome prie išgyvenimo režimo, nuolatinės mobilizacijos tarsi degant raudonam „sos“ signalui, kad be jų nebelieka motyvo ir energijos. Tada ir prasideda depresija.
Tai tik keletas pavyzdžių, kaip veikia mūsų senos nuostatos, kurios anksčiau buvo adekvatus ir išmintingas sprendimas, padėjęs išgyventi. Tačiau situacija keičiasi, o mes ir toliau taikome senus metodus, sakome – „tai aš“. Tik kas tas „aš“ yra? Būtų labai pravartu atidžiau įsižiūrėti.
Taip gyvename didžiąją savo gyvenimo dalį. Programos gali būti pačios įvairiausios. Esame stipriau ar švelniau susitapatinę su sąlygotumais, daugiau ar mažiau nesąmoningai atkartojame savo programas… Dar daugiau – jas perduodame savo vaikams, kaip ir mums daugelis jų buvo perduota. Tai vadiname likimu, karma – lyg teisintume save ir neprisiimtume atsakomybės.
O jei pamėgintume nesiteisinti ir neteisti savęs? Tiesiog stebėtume save tai reakcijai ar būsenai vėl pasireiškus… Atidžiau pažiūrėtume, kokia mano dalis taip elgiasi, jaučiasi, mąsto… Jei leistume sau būti šia kontroliuojančia, išgyvenimo režimu gyvenančia ar savęs nejaučiančia dalimi ir atidžiai stebėtume, kokius jausmus, pojūčius patiriame, kokią žinią transliuojame apie gyvenimą, apie save… Taip stebėdami save iš šalies pradėsime suvokti, kad tai nėra tikrasis „aš“ – tik tam tikra asmenybės dalis, pasireiškianti tam tikromis aplinkybėmis… Jei ir toliau leisime jai egzistuoti, seksime, kokiomis aplinkybėmis ji pradeda reikštis, gal net iškils aiškus vaizdinys, kada ji iškilo pirmą kartą, gal net sugrįšime į vaikystę, susitiksime su savo mažuoju vaiku, kuris tada užgniaužė savo jausmus ar nusprendė, kad gyvenimas yra skausmingas, kad niekuo negalima pasitikėti, kad išgyvenimo režimas yra norma…
Nesvarbu, kad dažnai prisimenate savo vaikystės išgyvenimus – šį kartą jūs STEBITE savo pojūčius, iš šono žiūrite į vaiką, kurio energija tokia stipri, kad iki šiol jus valdo. Pagaliau patiriate, kad tai nesate dabartinis jūs! Bingo! Užspausta energija išsilaisvina, jūs atsitapatinate nuo varginančio pojūčio. Nuo šios akimirkos jau nebebūsite toks, koks buvote!
Tai ir yra TransEssence technikos esmė – atsitraukimas, atsitapatinimas nuo mums nebetarnaujančių būsenų, tam tikrų savo asmenybės dalių. Tai energijos, kurią eikvojome palaikydami šias būsenas, susigrąžinimas.
Reikia pamatyti žmogaus, kuris galiausiai patiria džiaugsmą, polėkį ir motyvaciją gyventi, dirbti, džiaugtis, transformaciją. Jis suvokia, jog gyvenimas gali būti be iššūkių ar neįtikėtinų žygdarbių. Kaip skaidrėja veidas ir keičiasi balso tembras, patyrus plečiantį ir keliantį atsivėrusios širdies pojūtį, suvokus kompulsyvaus kontroliavimo absurdą. Tai tik keletas realių atvejų pastebėjimų.
Visi esame daugiau ar mažiau, vienu ar kitu būdu sąlygoti – tokia evoliucijos esmė. Visi turime su kuo padirbėti, kad galėtume gyvenimą patirti tiesiogiai – be tarpininkų. Pradžiai reikia tik truputėlio sąmoningumo.
Psichologė Audra Molytė