Išminties pradžia

5 (1)

Išminties pradžia – išdrįsti sakyt sau tiesą. Gyvenime pilna pavyzdžių, kai vidutinių gebėjimų, o gal net ir visai menko išsilavinimo žmogus savo atkaklumo, ryžto, drąsos dėka pasiekia gerokai daugiau nei bailus intelektualas.

Kitaip tariant – sėkmę lemia ne IQ, o EQ, t.y. ne loginio intelekto koeficientas, o emocinis intelektas, ko dėka gimsta SQ, dvasinis intelektas, išmintis. Bet čia tik gudrūs žodžiai, o esmė, principas visai paprastas: išdrįsk sakyt tiesą (bent jau sau) visose gyvenimo aplinkybėse.

Konfucijus sakė: „Neverta kalbėti su žmogumi, kuris, siekdamas Teisingo kelio, gėdijasi prastų drabužių ar paprasto maisto.” (Konfucijus 2004, 47p.)

Kitaip tariant, kai žmogus gėdijasi pripažinti sau tai, kuo išties  yra, tai vargu ar jis taps kada kažkuo daugiau. Vengiantis matyti tikrąją padėti, nesupras ir tokios padėties priežasčių, tad ir to – kaip tai pakeisti.

Būtent čia yra tas atsparos taškas apie kurį kalbėjo Archimedas: „Duokite man atramos tašką ir aš apversiu Žemę.“

Vengimas matyti turbūt ateina iš savisaugos instinkto. „Laukiniai“ pamatę įniršusį dramblį išsigandę bėga. „Civilizuoti“ gi bėgioja nuo įniršusių dramblių savo mintyse. Juk dažnas mūsų vadovaujasi gyvenime tokiu principu: neduok die sau prisipažinti, kad esu nemėgstamas savo draugelių, kursiokų ar darbo kolegų ir panašiai. Tokios mintys drasko širdį ne ką prasčiau nei laukinės katės.

Tai kur gi gauti tos drąsos? Drąsa gali būtu kelių tipų:

Kartą žmogus paklausė fakyro:
– Kaip tu taip nebijai laikyti gyvatės užantyje? Turbūt esi labai drąsus žmogus?
– Matai, – atsakė fakyras, – drąsos yra trys rūšys:

Pirma – kai drąsuolis nė neįsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drąsuolis įsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žinojimo drąsa, kai žinių dėka tu nebijai, bet žmogus nepašvęstas į reikalo subtilybes to nesuvokia ir laiko tave drąsuoliu.

Taigi, kaip matome, tinkama visam šiam reikalui drąsa gimsta iš žinojimo, bet žinojimas ateina iš drąsos, o jei nėra žinojimo, nėra drąsos, uždaras ratas… Štai spąstai, kuriuose įstringa turbūt dauguma.

„Narsuolis pasiryžta veikti ir ištveria iki galo todėl, kad tas veiksmas yra kilnus, arba todėl, kad jo neatlikti būtų gėdinga.“ (Aristotelis 1990, 114p.)

Galima kalbėti apie įvairią drąsą, bet drąsa iš nežinojimo, būtinumo ar todėl, kad jau nėra ką prarasti yra akla, todėl ne tokia efektyvi ir daugiau gimstanti iš atsitiktinumo, tad nepastovi, neturinti dėsnio bruožų.

„Drąsa reiškia klausyti savo širdies balso.“ Sako garsi jungistinė analitikė. (Estes 2005, 311p.)

Štai kas galėtų mus dominti. Jausmas, tai pastovi emocinė nuostata tam tikro objekto ar reiškinio atžvilgiu, galinti trukti, kad ir visą gyvenimą. O gal ir po jo, kas ten žino…

Tai ką gi reiškia klausyti savo širdies balso? Mylėti. Taigi, išeina, kad bet kokios išminties pradžia yra meilė. O iš kur gimsta meilė?

V. Legkauskas, savo knygoje „Socialinė psichologija” taikliai pastebi, kad rasti savo meilės priežastis yra lengviau galvojant ne apie mylimą žmogų, tarkim, o apie žmones, kurių mylėti niekuomet negalėtume. (Legkauskas 2012, 297p.)

Atrasti tai, kas mums patinka ir ko link norėtume žengti, tai galėtų būt vadinama svajone, o apibendrinus visą šį procesą – savęs pažinimu.

„Net jei išmoktum visas kalbas ir pažintum visų tautų papročius, jei nukeliautum toliau už visus keliautojus ir apsiprastum bet kokiame klimate bei priverstum Sfinksą sudaužyti savo galvą į akmenį, vis vien paklausyk senojo filosofo ir Pažink Save. Štai kur reikia įžvalgumo ir narsos.” (Henris Deividas Toro. 1985, 228p.)

Pažink Save – Cognosce te ipsum – štai kokį patarimą paliko mums antikinis išminčius Sokratas, perskaitęs jį dar savo jaunystės metais Delfuose, iškaltą virš Apolono šventyklos įėjimo.

„Išminties pradžia yra tokia: įsigyk išminties, įsigyk supratimo, nors tai kainuotų visą, ką turi.”
(Senasis Testamentas. Patarlių knyga. 4:7)

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu