Išsiskyrėm, bet negaliu nė minutės apie jį negalvoti

0 (0)

Klausimas: Sveiki. Rašau, nes esu visiškai pasimetusi ir nebežinau kur kreiptis. Be galo myliu savo buvusį vaikiną ir niekaip negaliu jo pamiršti. Pradžia buvo labai graži: jis buvo mielas, pats rodydavo iniciatyvą susitikimams, norėdavo su manim praleist daugiau laiko, sakydavo gražius žodžius. Viskas pakrypo blogyn, kai baigėsi vasara ir jis pradėjo studentaut. Jis vis mažiau laiko skyrė man, kol galiausiai be mano griežto paliepimo susitikti, jis apie tai net neužsimindavo. Bandžiau jį teisinti visiems, kurie pastebėdavo, kad kažkas ne taip: jog jis daug mokosi, jog padeda namuose daryti remontus, be to pavargsta labai, norisi žmogui gal pasiilsėti. Bet santykiai po truputį vėso (iš jo pusės). Niekaip nesupratau kas darosi, bandžiau jį laikyti kuo arčiau savęs, vėl įžiebti tarp mūsų tą jausmą, kaip pradžioje, bet kuo aš labiau stengiausi priartėti prie jo, tuo labiau jis tolo. Iš pradžių dingo jo mielas elgesys, vėliau „myliu” pasakydavo tik tada, kai aš pirma jam tai pasakydavau (o kas belikdavo, juk pasakyti „aš irgi” nėra taip sunku). Visam šitam bevykstant, aš pradėjau abejoti ar pati jį myliu. Nesupratau, jog šaltas yra jis. Kai jis išvis nustojo sakyti, kad myli, supratau, kad aš likau vis dar karštai jį mylinti, bet jis pasikeitė. Dingo mano vaikinas. Jis visiškai nutolo. Mes pradėjom daugiau pyktis, praktiškai nustojom bendrauti, susitikdavom kelioms valandoms per savaitę, nes jis „užsiėmęs”. Nebeatlaikiau ir pasakiau, jog viskas baigta. Maniau, kad jį ištiks šokas, jog supras, kad taip neturi būt ir bandys prieštarauti, bet taip neįvyko. Jis pasakė, kad taip bus geriau, jog tas pirminis jausmas dingo… O man atrodė, jog visas mano pasaulis sugriuvo. Mano draugai bandė su juo kalbėtis, bet jis atsakydavo, kad tai ne jų reikalas ir kad viskas baigta, o man – praeis. Nežinau ką daryt, negaliu nė minutės apie jį negalvoti, kad ir kuo užsiimčiau – jis mano galvoje. Negaliu net pykt ant jo, vis dar teisinu jį ir be galo džiaugiuosi, jog jis nekenčia taip kaip aš. Ar man verta mėgint jį susigrąžint? Kaip tai daryti? Jei neverta, tai kaip man viską pamiršti? Aš nebeturiu ko laukti, manęs niekad nebedžiugina, viskas atrodo beprasmiška, niūru. Net su artimaisiais nesugebu elgtis žmogiškai, atrodo, kad visą blogumą išlieju ant aplinkinių JAM palikdama tik meilę. Padėkite..

Kristina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika Kristina. Tavo situacija iš ties liūdna, juk kitaip ir būti negali – nemažai gražaus laiko praleidai kartu su savo vaikinu, rodėte vienas kitam šiltus jausmus, viskas atrodė puiku. Jūsų keliai išsiskyrė ir dabar Tu jautiesi sutrikusi, nebežinai ko griebtis, o galvoje nuolat sukasi mintys apie buvusįjį. Santykių baigtis gali būti tokia pat skausminga kaip ir žmogaus mirtis. Tu praradai mylimą žmogų, o liūdesys ir gedėjimas yra natūralus to praradimo išgyvenimas. Skausmingas liūdesys sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Tai sudėtingas procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta netekusiojo emociniai santykiai, tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nėra asmens, anksčiau užėmusio tam tikrą vietą Tavo gyvenime. Faktas tas, kad ir žmonių ir santykių mirtis yra natūralūs gyvenimo įvykiai. Jie skaudina, todėl labai svarbu, kad leistum sau gedėti ir susitaikyti su šiuo praradimu. Tam gali padėti praradimo ir gedėjimo pažinimas. Yra nustatytos kelios gedėjimo stadijos. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visas, nebūtinai jos eina nuosekliai, kartais stadijos persidengia. Toliau trumpai jas pristatysiu.

Pirma stadija paprastai būna neigimas ir atsiribojimas. Žmogus netiki tuo kas įvyko, gali galvoti, kad „man viskas gerai, tai tikrai negalėjo nutikti man“. Iš laiško atrodo, kad pradžioje, net negalėjai patikėti santykių baigtimi, pati užsimeni, kad teisinai savo buvusįjį, sakydama, kad jis pavargo, mokosi ir pan. Toks atsiribojimas yra psichologinė reakcija padedanti palengvinti netekties skausmą.

Antra stadija paprastai būna pyktis. Tikriausiai pasijutusi įskaudinta ir suimta pykčio pasakei savo vaikinui, kad viskas baigta. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką – buvusįjį, artimuosius, draugus, aplinką. Akivaizdu, suvoki, kad pyktis – nepagrįstas, bet vis tiek taip jautiesi. Svarbu suprasti, kad pyktis – normali reakcija į netektį. Tai supratus, galima lengviau išgyventi šią emociją, neišliejant jos ant niekuo dėtų aplinkinių.

Trečia – derybos. Kai žmogus netenka artimojo, jis jaučiasi bejėgis, pažeidžiamas, todėl nori atgauti kontrolės jausmą. Tu regis išbandei įvairius derybų būdus, bandei sulaikyti jį, atgaivinti santykius, analizavai savo jausmus, galų gale pati jį atstūmei tikėdamasi, kad sugrįš pats. Derybos sutelkia dėmesį į gražią praeitį, o tai padeda išvengti emocijų, susijusių su dabartimi, taip palengvina išgyvenimus.

Ketvirta stadija – prislėgtumas. Po kiek laiko pradedama jausti gailestį, liūdesį, susijusį su atsiskyrimu nuo mylimo žmogaus, dėl ko gali kilti baimė, nerimas, pasimetimas, noras stebėti gyvenimą iš šono, taip tarsi jis eitų pro šalį. Tu tikriausiai jauti tuštumą, vienatvę, nematai prasmės kažką daryti. Visos šios emocijos rodo, kad pradedi priimti realybę ir susitaikyti su santykių netektimi. Šiuos depresijai būdingus simptomus reikia išgyventi, kad vėl galėtum jaustis gerai.

Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, tačiau skausmas ir sielvartas neturi užgrobti Tavo gyvenimo.

Paskutinė stadija – priėmimas arba susitaikymas. Kai žmogus suvokia, kad „viskas bus gerai, aš negaliu to pakeisti, aš turiu susitaikyti“, jis pradeda jausti vidinę ramybę. Priėmimas nereiškia, kad staiga tapsi laiminga ir puikiai jausiesi, galvodama apie santykių netektį. Priėmimas reiškia, kad žmogus yra pasiruošęs bandyti gyventi toliau be savo mylimo žmogaus.

Prašai padėti, sakai, kad sugriuvo Tavo pasaulis, jautiesi prislėgta, liūdi, kartais dar nori pasiderėti ir susigrąžinti tai, kas buvo. Visa tai rodo, kokie svarbūs Tau buvo šie santykiai ir koks painus bei sudėtingas yra gedėjimas. Niekada nežinome, kaip santykiai susiklostys, tačiau vis vien rizikuojame, bandome ir tikimės geriausio. Santykiuose žmogus dažnai patiria tam tikrą įtampą dėl artumo ir atsiskyrimo nuo jam svarbių artimųjų. Dažnai nedrįstame pasakyti, kad tam tikrais laikotarpiais mums gyvybiškai reikalinga tyla, ramybė, vienatvė. Ji reikalinga atsigauti po dienos ar savaitės darbų, susivokti savyje, persiorientuoti į kitą veiklą.

Tam, kad sukurtum brandžius santykius, įneštum savo indėlį į juos bei nebūtum priklausomas nuo šios įtampos svyravimų svarbu ugdyti stiprią asmenybę t.y. investuoti į save. Tai nėra savanaudiškumas, tai rūpinimasis santykiais nepamirštant ir savęs. Psichoterapeutė B. Schaeffer poros požiūrį į artumą laiko vienu iš požymių, apibūdinančių liguistos ir sveikos meilės skirtumus. Sveika meilė tai, kai džiaugiamasi artumu, rizikuojama būti atviriems ir pažeidžiamiems, nemėginama keisti ar kontroliuoti partnerio, patiriama vienybė su partneriu ir sugebama džiaugtis tiek šia patirtimi, tiek atsiskyrimu. Liguista meilė pasireiškia artumo troškimu ir tuo pačiu jo baime – sunku rizikuoti, bijoma atsiskyrimo, pokyčių, nežinomybės. Tokioje meilėje trūksta tikro intymumo, bandoma pakeisti partnerį, neprisiimami įsipareigojimai ir pan. Apibendrinant galima teigti, kad konstruktyvius santykius gali sukurti žmogus, kuris jaučiasi laimingas pats sau, ir santykiai yra pasirinkimas, o ne svarbiausia laimės sąlyga.

Todėl ir santykiams iširus, geriausias sprendimas – pasirūpinti savo gerove, nepamiršti meilės sau. Išsiskyrimas gali būti tas laikas, kai geriau pažinsi save, paaugsi kaip asmenybė – juk tobulėjimui nėra ribų. Sakoma, kad tam, kad kažkas atsirastų mūsų gyvenime, turime kažko atsisakyti. Todėl labai svarbu pripažinti tai, kas įvyko – skyrybos. Tai momentas, kai kažkas pasibaigė ir prasideda kažkas nauja. Tai laikas, kai gali gedėti ir tuo pačiu investuoti į save – galbūt skaityti dominančias knygas, sportuoti, sveikai maitintis ir pan., tai gali padėti keliauti pirmyn. Juk niekada nežinai už kurio kampo Tavęs laukia laimė – ar su nauju žmogumi, ar su tuo pačiu. Jei pasiimtumėte iš šių santykių visa kas geriausia ir pasimokytumėte iš to, kas buvo ne taip gerai, Jūs abu taptumėte brandesnėmis asmenybėmis. Juk gyvenimo vingių nesupaisysi, galbūt praėjus šiek tiek laiko Jūs abu galėsite kurti naujus santykius su kitais asmenimis, o gal pažvelgsite ir pamatysite vienas kitą kitomis akimis. Tačiau bet kuriuo atveju tai jau būtų naujai kuriami santykiai ir tam reikalingos dvi tobulėti nebijančios asmenybės. Sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Taigi linkiu pastebėti tai, ką Tau dovanoja ši situacija – galimybę tobulėti, pažinti save, augti bei stiprėti kaip asmenybei, ir taip kurti tvirtesnį laimės pagrindą. Sėkmės!

Psichologė Rūta Baltušninkaitė
ruta@klauskpsichologo.lt
www.klauskpsichologo.lt
www.facebook.com/klauskpsichologo