Istorija apie neįvykusį gyvenimą4.6 (24)
Beznika / Premium license
Moters gyvenimas ėjo į pabaigą ir ją aplankė Mirtis. Pamačiusi ją, moteris nusišypsojo ir tarė, jog yra pasiruošusi.
– Kam tu pasiruošusi? – paklausė Mirtis.
– Pasiruošusi tam, kad Dievas pasiimtų mane į Rojų! – atsakė toji.
– O kodėl tu nusprendei, kad Dievas tave ten pasiims? – paklausė Mirtis.
– Na kaip gi? Juk tiek kentėjau, tad užsitarnavau Dievo meilę, atsakė toji.
– Dėl ko būtent tu kentėjai? – pasiklausė Mirtis.
– Kai buvau maža, mane dažnai nepelnytai ir neteisingai baudė tėvai. Mušė, liepdavo klūpėti kampe, šaukė taip, lyg būčiau padariusi kažką labai siaubinga. Kai mokiausi mokykloje, klasiokai tyčiojosi ir žemino. Po vestuvių vyras visą laiką gėrė ir buvo man neištikimas. Vaikai – atėmė visas jėgas, bet galiausiai net ir prie mirites patalo neatėjo. Darbe viršininkas nuolat kalbėjo pakeltu, kaltinančiu tonu, alga vėluodavo, tekdavo dirbti savaitgaliais, o galiausiai išvis be priežasties atleido ir nieko nesumokėjo. Kaimynai skleisdavo apkalbas, neva aš laisvo elgesio moteris. O kartą mane užpuolė, apiplėšė ir išprievartavo.
– Na o tu pati, ką gero nuveikei per savo gyvenimą? – paklausė Mirtis.
– Vaikščiojau į bažnyčia, meldžiausi, rūpinausi aplinkiniais, buvau visiems gera ir tempiau viską ant savo pečių. Iškenčiau tiek šio pasaulio skausmo, kad Rojų tikrai užsitarnavau…
– Na gerai, – pratarė Mirtis, – aš tave supratau. Liko tik mažytė smulkmena. Pasirašome vieną sutartį ir keliauji tiesiai į Rojų. Mirtis ištiesė jai lapą, o jame buvo sakinys, ties kuriuo reikėjo padėti varnelę ir pasirašyti. Moteris pažvelgė į Mirtį, lyg ją kas būtų apliejęs lediniu vandeniu, ir tarė, jog negali su tuo sutikti.
Sutartyje buvo parašyta: „Aš atleidžiu visiems savo skriaudikams ir prašau atleidimo visų, ką nuskriaudžiau“.
– Kodėl tu negali jiems visiems atleisti, – pasidomėjo Mirtis.
– Todėl, kad jie neverti mano atleidimo, jei jiems atleisiu, tai tarsi atrodys, kad nieko ir nebuvo, viskas gerai, o tai reiškia, kad jiems neteks atsakyti už savo darbus. O pati prašyti atleidimo neturiu pas ką… Aš niekam nieko blogo nepadariau!
– Esi tuo tikra? – suabejojo pašnekovė.
– Visiškai!
– O ką jauti visiems tiems savo skriaudėjams, kurie suteikė tau tiek skausmo?
– Pyktį ir nuoskaudą! Būtų neteisinga, jei tektų pamiršti, ištrinti iš atminties visa tą blogį, kurį man padarė tie žmonės!
– O kas nutiktų, jei tu jiems atleistum ir tų visų jausmų nebeliktų? – vėl pasiklausė Mirtis.
Moteris valandėlei susimąstė. Ji atsakė, kad viduje pasijustų tuščia!
– Tu visą laiką jautei širdyje tą tuštumą ir ji nuskurdindavo tavo gyvenimą, o tie jausmai, kuriuos patiri, yra vertingi. Dabar pasakyk, kaip manai, kodėl tu patiri tą tuštumą?
– Todėl, kad visą gyvenimą maniau, jog tie, ką mylėjau, vardan kurių gyvenau, įvertins mane, bet galiausiai nusivyliau, nes to nesulaukiau. Atidaviau savo gyvenimą vyrui, vaikams, tėvams, draugams, bet jie šito deramai neįvertino ir pasirodė nedėkingi!
– Prieš atsisveikindamas su žmogumi ir išleisdamas į žemę, Dievas palydi vienu pamokymu, kuris gali padėti suvokti save gyvenime ir gyvenimą savyje…
– Kokiu?
– PASAULIS PRASIDEDA NUO TAVĘS!…
– Ką tai reiškia?
– Daugelis to irgi nesupranta… Išties čia kalba apie tai, jog viskas, kas vyksta su tavimi gyvenime, tėra tik tavo atsakomybė! Kentėti mums ar būti laimingais – RENKAMĖS mes patys! Tad pasakyk man, kas išties tau suteikė tiek skausmo?
– Taip išeina, kad aš pati sau… – drebančiu balsu pratarė moteris.
– Tai kam tu negali atleisti?
– Sau? – raudančiu balsu tarstelėjo moteris.
– Atleisti sau – nereiškia sutikti su savo klaidomis! Atleisti sau – tai priimti savo netobulumą! Atleisti sau – tai atsiverti sau patiems! Mes suteikiame sau daug skausmo ir po to nusprendžiame, kad už jį atsakingi kiti ir jie nenusipelno atleidimo… O paskui norime, kad Dievas priimtų mus su išskėstomis rankomis?!
Matyt nusprendei, kad Dievas panašus į minkštakūnį kvailą senuką, kuris atvers duris visiems piktybiškai užsiimantiems saviplaka kankiniams?! Manai, kad jis sukūrė tobulą vietą tokiems? Pamėgink susikurti savo pačios Rojų, kur, visų pirma, bus gera tau, o paskui ir kitiems, va tada ir belsk į dangaus vartus. O kol kas, gavau nurodymą grąžinti tave atgal į žemę, kad mokytumeisi kurti aplink save pasaulį, kuriame karaliauja meilė ir rūpestis. Kas negali pasirūpinti savimi, gyvena naiviame paklydime, kad geba pasirūpinti kitais. Žinai, kaip Dievas pamoko moterį, kuri mano esanti ideali mama?
– Kaip? – paklausė moteris.
– Jis siunčia jai vaikus, kurių likimai lūžta jos akyse…
– Aš supratau… Aplink mane visi kentėjo.
– Kodėl? – paklausė Mirtis.
– Norėjau, kad manęs visi gailėtų ir užjaustų. Bet niekas to nepadarė ir aš pamaniau, kad jau Dievas, tai tikrai apkabins ir manęs pagailės!
Atmink, kad bene pavojingiausi žmonės žemėje yra tie, kas trokšta, jog jų gailėtų ir juos užjaustų. Juos vadina „aukomis“… Jūsų pats didžiausias tamsumas yra tas, kad manote, jog Dievui reikalinga kažkokia auka! Jis niekada neįsileis į savo buveinę tų, kas išskyrus skausmą bei kentėjimus taip nieko ir nepažino daugiau savo gyvenime, nes ši auka tiesiog toliau sės kančias jo pasaulyje!…
Grįžk atgal ir mokykis mylėti bei rūpintis savimi, o tada ir kitais, kurie gyvena šalia tavęs. Bet pirmiausia, paprašyk atleidimo savęs pačios, dėl tokio tamsumo ir atleisk sau už tai!
Moteris užmerkė akis ir jos kelionė prasidėjo iš naujo…
Lemonsoup14 / Premium license