Kada verslininkų sąžinė būna rami?0 (0)
Karaliaus Luisas IX (1214-1270) (St Louis) maitina vargšus ir plauna jiems kojas. Miniatiūriniai iš rankraščio „Les Grandes chroniques de France” Jean Foucault (1420- 1481), 15 a. Serija, Paryžius, Prancūzija. © Leemage/Corbis
Pirkti jachtas, pinigus leisti tolimoms kelionėms ar tapti mecenatu? Kas turtingiems žmonėms gali teikti didesnį džiaugsmą ir pasididžiavimą?
Psichologas-psichoterapeutas Olegas Lapinas įsitikinęs, kad apsisprendimą padėti kitiems dažniausiai lemia ne tik finansinė gerovė, bet ir kai kurios psichologinės priežastys.
– Kas paskatina statyti netradicinius statinius – bažnyčias?
– Bažnyčia – žemiškas statinys, nors tai ne žmogaus, o Dievo namai. Bet ten susirenka žmonės, ja grožisi irgi žmonės. Todėl statydamas bažnyčią verslininkas gali jaustis taip, tarsi atpirktų blogiuko aurą. Juk ji dažniausiai tvyro apie verslininkus – tokią nuomonę suformavo visuomenė, kuri vadovaujasi lygybės principu, esą visi turi gyventi panašiai.
Tie, kurie prasimuša iš tos bendros erdvės, dažniausia vadinami negražiai – esą jie vagys, kraugeriai, išnaudotojai. Aišku, tokiam verslininkui reikalinga kompensacija, kuri parodo, kad esą nesu aš toks blogas, nes bažnyčia neduoda pelno, todėl atlieku ir dievišką darbą jums.
– Mecenatai įsiamžins – paliks vertingą palikimą kitoms kartoms.
– Kiekvienas turi siekį pratęsti savo gyvenimą po mirties – vieni palieka kūrinius, kiti – vaikus. Bažnyčiose įamžinamos mecenatų pavardės.
Vilniaus Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios fasade įrašyta lotyniška frazė: „Regina pacis funda nos in pace“ („Taikos karaliene, saugok mus taikoje“). Ji kartu įamžina ir LDK didikų Pacų giminę, kuri investavo į tuos maldos namus. Kai kuriose bažnyčiose mecenatams skiriamos net atskiros koplyčios, paveikslai, skulptūros ar padėkos lentos.
– Klestint Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei buvo kuriamos labdaros tradicijos, jas puoselėjo didikai. Tos tradicijos sugrįžo ir į mūsų laikus, jas perėmė verslininkai.
– Manau, tai skola tautai. Jeigu kieno nors dėka praturtėjai – juk pinigai ne iš dangaus nukrito – turi kai ką ir grąžinti. Tuomet sąžinė bus rami.
Jeigu verslininkas – tikintis žmogus, tiki, kad Dievas atlygina tiems, kurie daro gerus darbus. Visos be išimties bažnyčios toleruoja labdarystę, nėra tokios bendruomenės, kuri atsisakytų siūlomos aukos. Visos bažnyčios paneigia verslumą, sakoma, kad gyvena iš aukų. Jeigu koks nors verslininkas pasiūlo suremontuoti maldos namus arba juos pastatyti, Bažnyčia pasiruošusi atsidėkoti – melstis už jį. Tai normalu. Juk ir Bažnyčia turi atsilyginti geradariui – negalima tik imti, reikia ir duoti.
.
Ligita Valonytė / lrytas.lt