Kai atstumiamas tėvas… (II)

0 (0)

Pasak rusų psichologės Martos Lukovnikovos, jei vaikas neišlaiko dėmesio, šlubuoja atmintis, stinga savigarbos – reiškia, jam labai trūksta tėvo. Kai šeimoje atstumiamas tėvas, sulėtėja protinė ir psichologinė vaiko raida. Emociškai ir fiziškai vaikas auga tik jei nėra panardinamas į tėvų problemas.

II pokalbio dalis. (Pirmąją dalį galite perskaityti ČIA)

Kalbant apie dukras, šis procesas kiek kitoks. Mergaitė taip pat maždaug iki trejų metų sotinasi motinos moteriškumu. Apie ketvirtuosius metus ji patenka į tėvo įtakos lauką ir jame išbūna maždaug iki šešerių ar septynerių metų. Tuo laiku aktyviai sužadinamas vyriškumas: valia, ryžtas, logika, struktūrinis mąstymas, atmintis, dėmesys, darbštumas, atsakingumas ir t. t. O svarbiausia, būtent šiuo periodu atsiranda suvokimas, kad mergaitė yra skirtingos lyties nei tėtis. Kad ji panaši į mamą ir netrukus taps tokia pat gražia moterimi kaip mama. Būtent šiuo laikotarpiu dukros įsimyli savo tėvus, bendraudamos su jais aktyviai reiškia dėmesį ir simpatiją.

Gerai, jei mama tai palaikys, o tėtis sugebės parodyti dukrai, kad ji nuostabi ir jis ją myli. Ateityje būtent ši bendravimo su pačiu svarbiausiu gyvenimo vyru patirtis jai leis jaustis patrauklia moterimi. Dukros, savo laiku neprileistos prie tėvo, psichologiškai taip ir lieka mergaitėmis, nors jau seniai suaugo.

Tačiau labai svarbu, kad po kurio laiko tėtis vėl išleistų dukrą pas mamą – prie moteriškumo, o mamai svarbu dukrą priimti. Tai įvyksta, kai mergaitė pajunta, kad tėtis mamą myli truputį daugiau negu ją ir, kaip moteris, mama tėčiui labiau patinka ir tinka. Šis išsiskyrimas su pačiu geriausiu vyru apmaudus, tačiau be galo vertingas. Dabar mergaitėje sužadinti vyriškumo principai, taigi gyvenime ji sugebės daug pasiekti. Tačiau svarbiausia, kad ji sėkmingai patyrė, ką reiškia būti priimtai ir mylimai vyro. Grįžusi pas mamą, ji dabar visą gyvenimą pildysis moteriškumo. Ši jėga jai suteiks galimybę rasti gerą partnerį ir sukurti šeimą, gimdyti ir auginti sveikus vaikus.

Paprastai tai išgirdusios mamos jaučiasi sutrikusios ir kupinos prieštaravimų.Visos užduoda panašius klausimus: „Ką daryti, jei aš ne tik nemyliu, bet tiesiog nekenčiu vaiko tėvo?! Nėra už ką jį gerbti. Jis beviltiškas! Nejau turėčiau vaikui meluoti, kad jo tėvas nuostabus žmogus? Nuolat kartoju vaikui: „Pažiūrėk į savo tėvą… Maldauju, tik nebūk toks kaip jis!“ Arba: „Kai dukra suraukia antakius kaip jos tėvas, noriu nugalabyt juos abu!“

Jei žvelgsime taip, kils pyktis ir nusivylimas. Tačiau dabar kalbame apie vaiką, o ne apie poros santykius. Vaikui abudu tėvai vienodai svarbūs ir mylimi. Moterys labai dažnai poros santykius supainioja su tėvų santykiais. Vaikui tai nepakeliama. Moteris tarsi sako mažyliui: „Jis man blogas partneris, taigi jis ir tau blogas tėvas.“ Tai skirtingi dalykai. Vaiko nevalia įvelti į poros santykių ypatybes. Vaizdingai kalbant, vaikui negalima atverti durų į tėvų miegamąjį.

O kaip tėvai, šiedu žmonės jam puikiai pažįstami. T. y. vyras kaip partneris ir kaip vaiko tėvas – tai du skirtingi žmonės. Vaikas nieko nežino apie tėvą kaip partnerį. O moteris jo nepažįsta kaip tėvo. Todėl moteriai jis tik partneris, o vaikui – tik tėvas. Motina, kuri nesugeba priimti savo vaiko tėvo, nesugeba visiškai priimti ir vaiko. Todėl ji nesugeba jo mylėti besąlygiškai. Tokiu atveju vaikas praranda ryšį su abiem tėvais. Vidiniai, dvasiniai vaiko santykiai su motina bus sunkūs. Vaikas arba prisitaikys ir pataikaus motinai, be to, dažnai sirgdamas (taip „perdega“ agresija motinos atžvilgiu), arba aktyviai priešinsis. Tačiau nei pirmuoju, nei antruoju atveju tarp motinos ir vaiko nebus atviros meilės.

Beje, žmonės, kurie nemyli savęs, laiko save negražiais, nepriima savo individualumo, taip pat tie, kurie linkę perdėtai smerkti save ir visus aplinkui – tai tie patys vaikai, kurių motinos juose smerkė ir atstūmė jų tėvus. Dabar santykis su savimi ir gyvenimu grindžiamas vaikystėje įsisavintu principu.

Vis dėlto, jeigu moteriai užteks drąsos ir meilės vaikui, jeigu ji sugebės neužkrauti vaikui poros santykių, atskirti poros santykius nuo tėvų santykių, tuomet vaikas patirs didelį dvasinį ir fizinį palengvėjimą. (Daugelis vaikų, vos tik motina nudirba šį dvasinį darbą, nustoja sirgti.) Tada, nežiūrint tėvų skyrybų ar nesutarimų, vaikui ateityje užteks jėgų toliau gyventi.

Mūsų protėviai žinojo taisyklę, kad jei moteris gerbia savo vyrą, savo ir jo tėvus, tuomet vaikai tokiose šeimose neserga ir jų likimai klostosi palankiai.

Darbo su vaikais, paaugliais ir suaugusiais žmonėmis praktika parodė, kad pats didžiausias skausmas, turintis ilgalaikių pasekmių – tai dvasinės tėvų netekties skausmas. Beje, būtent ši netektis dažnai tampa depresijos priežastimi.

Todėl, siekiant palengvinti vaiko gyvenimą ir padėti jam visiškai pasveikti, ne tiek svarbus fizinis tėvų dalyvavimas kasdieniame vaiko gyvenime, kiek geranoriškas ir pagarbus jo paties vidinis santykis su jais. Tarsi tėvai niekada nebūtų palikę vaiko, stovi už jo kaip mūras. Kaip angelai sargai. Taip nuo pirmosios iki paskutiniosios gyvenimo dienos. Ne atsitiktinai tik penktąjį iš Dešimties Dievo įsakymų lydi paaiškinimas ir paskatinimas: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Būtent šis žinojimas užtikrina, kad žmonija išliks psichiškai ir fiziškai sveika.

Juk tik tada, kai širdis alsuoja pagarba ir padėka tėvams, bent jau už neįkainojamą gyvybės dovaną, galima drąsiai žengti pirmyn.

Papasakosiu vieną istoriją, vaizdingai iliustruojančią tai, kas pasakyta. Į mane kreipėsi vieno septynmečio berniuko mama ir močiutė. Berniuko būklė buvo labai sunki: be nevaldomos agresijos, isterijos priepuolių, nuolatinio nerimo, problemų mokykloje, naktinių košmarų, baimių vaiką dar kamavo stiprūs galvos skausmai ir kankinamas dilgčiojimo pojūtis visame kūne.

Šio berniukai tėvai buvo seniai išsiskyrę. Vaikas tėvą pažinojo beveik tik iš nuotraukų. Visą sąmoningą gyvenimą jis gyveno su mama ir močiute. Vaikas buvo visiškas tėvo atspindys – tiek išoriškai, tiek pagal charakterį. Vienintelis dalykas, kurį berniukas girdėjo apie savo tėvą – kad pastarasis siaubingas monstras (mama ir močiutė nešykštėjo epitetų) ir kad berniukas, deja, labai panašus į savo tėvą. Ir dabar vaiko užduotis buvo įveikti „blogąsias“ savybes ir tapti geru žmogumi. Tačiau priešais mane kabinete sėdėjo nuostabus vaikas, dargi labai kūrybingas, bet apie gyvenimą jis mąstė taip, tarsi būtų mažiausiai septyniasdešimties. Darbo ėmėmės visi kartu: mama, močiutė, berniukas ir aš. Pirmiausia, ką padarė moterys, tai ryžtingai pakeitė šeimos politiką.

Mama pradėjo pasakoti sūnui apie gerąsias tėvo savybes. Apie tai, kas gero buvo jų santykiuose. Apie tai, kad jai patinka, jog sūnus panašus į tėvą. Kad jis gali būti visiškai toks pat kaip tėtis. Svarbiausia, kad sūnus nesijaustų atsakingas už tėvų partneriškus santykius. Ir nors jiedu išsiskyrę kaip pora, tačiau kaip tėvai jie visada pasiliks drauge. Ir sūnus gali mylėti tėtį ne mažiau nei mamą.

Po kurio laiko berniukas parašė tėčiui laišką. Ant sūnaus rašomojo stalo atsirado tėčio nuotrauka, o į mokyklą jis pradėjo nešiotis mažytę jo fotografiją. Vėliau šeimoje atsirado papildomų švenčių: tėčio gimimo diena; diena, kai tėtis pasipiršo mamai; diena, kai tėtis laimėjo rungtynes. O svarbiausia, dabar mama, žiūrėdama į sūnų, su pasididžiavimu ištardavo: „Koks tu panašus į tėvą!“

Per kitą susitikimą mama paatviravo, kad jai visai neprireikė meluoti – jos buvęs vyras tikrai daugialypė asmenybė. O štai sūnaus kasdienybėje prasidėjo tiesiog stebuklingos permainos: pirmiausia neliko agresijos, vėliau – baimių, skausmų, pradėjo sektis mokykloje, išnyko varginantis dilgčiojimas, vaikas tapo sukalbamas. Ir vėl grįžo į gyvenimą. „Negaliu tuo patikėti, nejaugi tėvas toks svarbus?!“

Taip, kiekvienas iš mūsų – dviejų gyvenimo srautų tąsa ir rezultatas: motinos (ir moterų giminės) ir tėvo (ir vyrų giminės). Susitaikydami su tuo, priimdami vaiko likimą tokį, koks jam duotas, mes suteikiame jam galimybę augti. Tai ir yra tėvų palaiminimas Gyvenimui.

Pagal užsienio spaudą parengė Dangė Vitkienė | Bernardinai.lt