Kaip atgauti jėgas ir pradėti gyventi po psichiatrinės ligoninės?

0 (0)

buvo ir man parašė:

kadangi esu patyrusi panasiu bedu gyvenime, pakomentuosiu – gal pades kazkiek. Man irgi buvo panasiai – viena diena, prasidejo psichoze. Ligonineje praleidau keleta savaiciu, po to gydziausi gerdama antipsichotinius vaistus. Vaistus nutraukiau, ir po metu – vel, tuo paciu metu, psichoze, vel ligonine. Tai kartojosi kelerius metus, tik siais metais atsilaikiau.

Dabar apie gyvenima – mano atveju, manau, tai buvo visiskas nesiskaitymas mano pacios su savimi. Nors atrodo, viska gyvenime dariau „del saves” – kaip toli as buvau iki to! Greiciausiai, tik pildziau pasamoneje istrigusius kitu norus ir tai, ko jie tikejosi is manes – labiausiai matyt, mama. Nors tai nebuvo taip tiksliai isisamoninta ir reikejo sitaip siaubingai su savimi elgtis, kad net prasidejo psichine liga. Man buvo pripazintas bipolinis sindromas, su manijos ir depresijos epizodais. Geriausiai butu klausti gydytojo, bet is to, kas aprasyta, as matau, kad autore taip pat patyre manijos epizoda, ir siuo metu jai – depresijos periodas. Man buvo panasiai, kuomet depresija – irgi, siaubingai persivalgydavau, nenoredavau nieko, tik guleti lovoje ir valgyti.

Taigi, o ka daryti. Pirmiausia, nors jau toli nueita, teks ismokti imti gyvenimo vadzias I SAVO RANKAS. Atideti i sali visus „as nepakankamai gera mama”, „nepakankamai gera darbuotoja” ir paansius marazmus, ir teks koncentruotis TIES SAVIMI ir SAVO POREIKIAIS. As puikiai ta isisamoninau, ir nors esu istekejusi, deja pasakiau sau ne bet kokiam vaiku atsiradimui. Sitaip nusprendus, man nereikes zliumbti dienomis/naktimis, bet galesiu koncentruotis ties saves pacios statymu ant koju. Siuo klausimu autorei nelabai pasiseke, visgi nestumas buvo nelauktas, ir su to pasekmemis teks gyventi. Bet manau, ir tai imanoma.
Taigi – teks mokytis samoninngumo (mindfullness) ir savo poreikius statyti auksciau bet kieno kito. Bus nepatenkintu, bus mokanciu ir moralizuojanciu – „kaip taip galima!”, bet REIKIA. Nes tik tokiu budu imsite lipti is depresijos. Pradzia – ismokti samoningai dziaugtis savo gyvybe, atsiriboti nuo kitu jums keliamu reikalavimu, ir ismokti gyventi. Pradzioj – elementarus dalykai, ismokti dziaugtis maistu, bet samoningai, o ne apsirijant, ismokti dziaugtis rupinimosi savimi ritualais – dusu ar vonia, pasivaiksciojimu, paskui – kitais dalykais – kad ir indu plovimu ar maisto ruosimu. NE todel kad reikia seimai, ar vaikui, bet todel, kad to reikia JUMS. Tai ilgas kelias, bet tai yra isgijimo kelias. Gan padrikai cia aprasiau, bet tai yra svarbiausia. Yra daugybe kitu dalyku, kuriuos teks ismokti, bet tam gali padeti gydytojai (man padejo).

buvo ir man parašė:

autorei – smagu, kad atrasete, puiku, kad patarimai nenueina per niek.

Priklausomai nuo depresijos lygio ir jusu galimybiu su tuo kovoti, kiek man zinoma, arba skiriami vaistai (antidepresantai), arba taikomos kitos praktikos. Jei turite jegu ir noro pasidomekite Mindfullness praktikomis – yra gera knyga „The mindful way through depression” (williams and Teasdale), anglu kalba (ar yra lietuviskai, nezinau). Man ji butent ir padejo – supratau, ka gyvenime ne taip darau, ir visgi, kaip tureciau daryti. Pirma karta gyvenime, sios knygos ir savo pastangu pagalba, suzinojau, kas yra laimes jausmas. Ne siaip, pasitenkinimo, bet laimes – kad as esu savo gyvenimo seimininke, ne kas kitas, kad mano poreikiai – yra MANO poreikiai, o ne kieno nors kito. Man gydytoja siule uzsirasyti i meditacijos kursus, bet as neuzsirasiau – tuo metu buvo per brangu. As sugebejau kitaip mokytis meditacijos – skaityti internete, bandyti namie, bet galiausiai suradau toki buda – medituoti su kavos puodeliu :) pradzioj namie – kad ir 15 minuciu, su kavos puodeliu, sedeti fotelyje ir nieko negalvoti, leisti mintims tiesiog buti. Siuo metu, karts nuo karto nueinu i kokia kavine, ir irgi – tiesiog geriu kava ir nieko daugiau nedarau – nei pokalbiu, nei skaitymo, nieko. Tai yra mokymasis sau ir savo protui buti, egzistuoti, nepasiduodant jam.