Kaip išgyvenimo planą pakeisti į pilnavertį gyvenimą?
5 (8)

Beststudio – F / Premium license

Vaikas augdamas nedarnioje šeimoje, turi išmokti tam tikrų išgyvenimo strategijų tam, kad išliktų. Tiesiog išliktų. Kartais išlikimas reiškia likti fiziškai gyvam, nesumuštam, kartais psichologiškai gyvam: ne visai aplamdytam, mažiau išjuoktam, mažiau sukritikuotam, sugėdintam.

Vaikas sudėtingose augimo sąlygose, kai nėra tenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai: saugumas, besąlyginis priėmimas, autonomijos suteikimas, protingų ribų nustatymas, leidimas jausti emocijas, leidimas žaisti ir kurti, išmoksta nejausti emocijų, nekalbėti su aplinkiniais apie savo ir šeimos problemas, išmoksta meluoti, gal ir manipuliuoti, nustoja pasitikėti suaugusiais žmonėmis ir pan.

Strategijos, kurios padėjo vaikystėje išgyventi, suaugus pradeda trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą. Turėtas išgyvenimo planas tampa nebe išgelbėjimu, o trikdžiu. Išgyventi nebereikia, reikia mokytis gyventi kitaip.

Vaikas yra stiprus. Tam, kad išgyventų, jis išmoksta adaptuotis. Išmokti išgyvenimo būdai yra taikomi ir suaugus, bet dabar jau jie trukdo žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą. Pakeisti išmoktą gyvenimo strategija nėra lengva. Tai gali būti ir viso likusio gyvenimo kova. Ir tą kovą vienam labai sunku laimėti. Tam tikrai reikia pasitelkti knygas, psichoterapiją, grupinę terapiją, savipagalbos grupes ir visas kitas įmanomas pagalbos priemones.

Pagalbos sau kelias prasideda nuo pripažinimo, kad aš turėjau sudėtingą vaikystę, kuri mane įtakojo ir šiai dienai tai, trukdo man gyventi norimą gyvenimą arba tas gyvenimas man kainuoja labai daug pastangų. Tarkim nuolat jaučiama įtampa, nerimas, savęs kaltinimas dėl nesėkmių, perdėti reikalavimais sau ir pan. Kaip taisyklė, tie žmonės, kurie turėjo sudėtingą vaikystę, tos vaikystės nepamena arba pamena labai pavienius fragmentus. Paprastai tokie žmonės sako, mano vaikystė buvo normali, kaip visų, nieko labai blogo nepamenu, tėvai buvo tokie, kokie buvo…

Skausmingi vaikystės prisiminimai nugrūdami giliai į pasąmonę tam, kad išlaikytų vaiką gyvą ir leistų jam augti ir vystytis kiek galima normalia eiga. Suaugus ir toliau tie prisiminimai lieka paslėpti. Jei tai žmogui netrukdo gyventi tai nieko tokio, bet jei jaučiame, kad gyvenime vis kartojasi tie patys nemalonūs scenarijai, patiriame labai daug psichologinės kančios, tada tikrai verta skirti laiko ir pastangų prisiminti. Tai nėra malonu ar lengva, bet tai gydo.

Praeities prisiminimas, įsisąmoninimas ir suvokimas kas vyko, kaip ir kodėl mus išlaisvina dabarčiai. Tai mums leis užgydyti savo vidines žaizdas, pasirūpinti savo sužeistais vidiniais vaikais ir gyventi dabartyje laimingiau. Jei per sunku tą daryti vienam, nelikite vieni, kreipkitės pagalbos.

Antras etapas – įsisąmoninimo, kad praeities jau negalime pakeisti ir mūsų tėvai yra tokie, kokie yra ir dabar mes patys turime pasirūpinti savo vidiniu sužeistu vaiku, tapti sau mylinčiais tėvais. Tik mes patys esame atsakingi už tai, kad pasirūpintume savo poreikiais. Prisiimti atsakomybę už savo dabartinį gyvenimą, nebekaltinant tėvų, praeities. Tai procesas ir pradžioje reikia išgedėti, išliūdėti savo vaikystės, išjausti pyktį tėvams ir tik tada susitaikyti, atleisti ir paleisti. Tada bus galima dabartyje gyventi laisviau nuo praeities šešėlių.

Trečias etapas – pasirūpinti savo vidiniu sužeistu vaiku. Sukurti jam reikiamą saugumą, priėmimą, pripažinimą, galimybę žaisti ir kurti. Jūs esate pakankamai didelis, kad galėtumėte pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Jums nebereikia mamos ar tėčio tam. Jūs esate dabar sau mama ir tėtis. Rūpinkitės savo poreikiais. Galite pradėti nuo elementarių biologinių poreikių, tarkim laiku nueikite į tualetą, valgykite sveiką maistą, kai jaučiate alkį, eikite ilsėtis, kai jaučiate nuovargį.

Kitas etapas – susikauti su savo vidiniais kritikais. Pradžioje bent suabejokite tuo, ką jums sako jūsų vidinis kritikas arba atpažinkite kieno balsu jis kalba: mamos, tėčio, mokytojos. Ar tas žmogus iš vis kompetentingas Jus kritikuoti? Ar jis laimingas savo gyvenime? Kritika neskatina augti ir tobulėti. Ji priverčia susigūžti ir tapti mažu įbaugintu vaiku. Praktikuokite mylinčios mamos vidinį monologą su savimi.

Parašyti lengviau nei tai įgyvendinti. Mokymasis gyventi pilnavertį gyvenimą yra procesas, su pakilimais ir nuosmukiais. Praeities skeletai gali ilgai tūnoti nugrūsti į giliausius pasąmonės kampelius, bet pradėjus jiems lysti, jau nebepavyks jų ten palikti. Tada tenka juos ištraukti, nupūsti dulkes, apžiūrėti, išgyventi visą emocijų spektrą nuo liūdesio, gailesčio, pykčio ar net įsiūčio ir tada suvokus atsineštus iš praeities įsitikinimus, gyvenimo taisykles, įpročius, pamėginti gyventi taip, kaip norisi.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
7 Audioseminarų ciklas- Kaip Tapti Mama Pačiai Sau
https://www.facebook.com/events/193548649209268

Įvertinkite!
[Balsavo: 8 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Exit mobile version