Kaip išsivaduoti iš paranojos ir pavydo pančių?

0 (0)

Klausimas: Esu jauna mergina, visiškai praradusi pasitikėjimą savimi. Pagrindinė mano problema ta, kad paskutiniu metu mane valdo pavydas ir aš visiškai nepasitikiu savo partneriu. Aš save vertinčiau, kaip ramią, netgi per daug galvojančią apie kitus, o ne apie save asmenybę, linkusia dėl kažko visada aukotis, niekada nelieti savo pykčio, tverti ir kęsti visus man nepatinkančius dalykus ir niekada nesakyti kas man nepatinka. Tačiau tos neišlietos emocijos ir nuoskaudos visada nusėda mano viduje ir kartais net sunku kvėpuoti. Aš visada su žmonėmis elgiuosi taip kaip norėčiau , kad su manimi elgtųsi, tačiau dažniausiai iš kitų nieko panašaus nesulaukiu.

Istorija tokia kad mes su vaikinu esame daugiau nei pusę metų. Aš visada buvau toks žmogus, kuris niekada nepavydėdavo, neįtarinėdavo, tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Pora kartų mano vaikinas sukėlė priežąsčių juo nepasitikėti, jam žinutės svetimoms merginoms pasirodė normalus dalykas, ir jis atsakė kad tai jo asmeninė erdvė ir aš neturiu teisės ten kišti nosį – likau kalta aš. Šiuo metu mes abu užsienyje, tačiau jis dažnai važiuoja į Lietuva, o aš lieku viena.

Niekada nebuvau tokia vaikinų tikrintoja ar isteriška skambinėtoja, tačiau šiuo metu esu pasidariusi paranojikė, įtariu jį kiekviename žingsnyje, netikiu jo nei vienu žodžiu ir nieko sau negaliu padaryti, nors kartais ir suprantu, kad mano mintys ir įtarinėjimai nepagrįsti. Tai mane žudo iš vidaus, nes aš kiekviename jo žingsnyje kai jis nėra šalia ieškau kažkokios netiesos, kartais pagal savo mintis man atrodo kad esu keturiasdešimties metų moteris, nors vis dar neseniai įkopiau į trečią dešimtį ir galiu dar džiaugtis jaunystės privalumais. Tačiau džiaugtis neišeina, nes mane kamuoja pavydas ir įtarinėjimai, įvairios mano vaikino ir kitų žmonių replikos per tam tikra laiką sugriovė pasitikėjimą savimi.

Išgyvenu dėl savo svorio, nors esu aukšta ir sveriu 65 kg, nemažai sportuoju, teisingai maitinuosi. Tačiau mano draugui patinka smulkios merginos ir ne kartą yra mane užgavęs dė mano sudėjimo. Aš pati noriu suieknėti, tačiau kartais jaučiuosi sau graži, kitą dieną savęs nekenčiu. bet jis beveik niekada nepasako, man nieko gražaus, todėl man atrodo, kad kartais man pačiau trūksta savikritikos.

Iš tikrųjų yra susidėjusi tokių emocinių problemų visuma, kad galėčiau rašyti be galo. Tačiau prašau man padėti ir patarti kaip pamilti save? Ir kaip išsivaduoti iš paranojos ir pavydo pančių.

Ačiū
Berta

Atsakymas: Laba diena, Berta! Visų pirma, pavydėti Jūs turite pagrindo. Neištikimybės formų yra įvairių, ne tik seksualinė): intelektinė, dvasinė, finansinė ir t.t. Žinučių rašymas kitoms merginoms – viena iš jų. Tam tikra prasme jis Jums neištikimas ir natūralu, kad su juo nesijaučiate saugi. Jo elgesio priežastys gali būti įvairios, pradedant ta, kad jam tai tikrai nieko tokio (ir Jums jis leistų rašinėtis su kitais vaikinais) ir baigiant nemeile bei nepagarba Jums. Pirmiausia siūlyčiau keletą kartų pasikalbėti su vaikinu, nekaltinant, nešaukiant, pagarbiai paaiškinti ką Jūs dėl to jaučiate. Žiūrėkite kaip jis reaguos. Jei po kurio laiko supras, ar bent stengsis suprasti, galbūt šią problemą kartu įveiksite.

Jei ne – klausimas ar tikrai Jums tokių santykių reikia? Juo labiau, kad jis Jums replikuoja dėl išvaizdos, sudėjimo, beveik niekada nepasako ko nors gražaus, nors, kaip suprantu, pati save prisižiūrite.
Beje, pasitikrinkite ar nesate moteris, kuri myli per stipriai.

Apie aukojimąsi. Aukojimasis dėl kitų yra labai vertintinas dalykas. Tačiau atleiskite man, bet Jūsų atveju pastebiu, kad po juo slepiasi tam tikras egoizmas ir daugybė lūkesčių. Auka vertinga tik tada, kai ji duodama/atliekama su meile ir pertekliaus jausmu. Su nuostata: „manyje tiek daug meilės/gerumo/gebėjimų/pinigų, kad galiu tuo dalintis su kitais ir nepajusiu trūkumo. Net jei kiti to ir neįvertins, negrąžins, atsuks nugarą, nepadės, nepadėkos, nepalaikys gerute, nepastatys paminklo ir pan. Davusi kitiems nejaučiu nei trupučio nuskriaudusi savęs“.

Jei yra bent vienas lūkestis, kad darant gera, būtinai iš to paties žmogaus gausiu atgal, vėl gausite pamoką, kad nebūtinai taip yra. Taip, gėris grįžta, tačiau paprastai ne iš tų žmonių, kuriems padėjome. Ir tik tuo atveju, jei gerus darbus žmogus daro ne iš savanaudiškų paskatų. Tai gyvenimiškas dėsnis ir jį tokį reikia priimti.
Ką turite omeny sakydama „visada su žmonėmis elgiuosi taip kaip norėčiau , kad su manimi elgtųsi“? Argi tai neatrodo egocentriška? Katės ėda peles. Kartais katės, pagavę pelę, atneša ją savo šeimininkui. Gyvūnų psichologai teigia, kad tokiu būdu katė parodo savo atsidavimą, meilę, ir pateikia kaip dovaną šeimininkui. Nors žmogui jos atrodo šlykštokos ir neįmanomos valgyti. Nežinodamas katės psichologijos, šeimininkas (o ypač šeimininkė) gali ne juokais supykti („velka čia kažkokias dvėselėnas namo!“). O juk katė parodė šeimininkui meilę tokiu būdu, kokiu pati nori būti mylima (norėtų dažniau gauti dovanų pelę). Mes, žmonės, dažnai elgiamės panašiai – rodome meilę artimui tokiu būdu, kokiu patys norėtume tos meilės gauti: jei norime gražių žodžių – patys gražiai kalbame, jei globos – patys imame perdėtai globoti, jei norėtume iš artimojo apkabinimų – patys liečiamės ir t.t. Tačiau dažniausiai kitam žmogui reikia visai ne to, jo „meilės kalba“ yra visai kita. Ir tada mes eikvojame energiją tuščiai, nes meilę rodome, o kitas – žmogus jos nepriima. Todėl mylėti žmogų (vaikiną, vyrą, vaiką, tėvus, draugus) – reiškia stengtis jį geriau pažinti, suprasti JO poreikius ir juos tenkinti. Kalbėti JO meilės kalba.

Na, nuraminsiu dėl vieno – ne, savikritikos Jums tikrai netrūksta! Gal dėl to ir kiti Jums mėgsta pareplikuoti. Nustokite pati save užgaulioti – nustos ir kiti. Būkite sau draugė: jei draugę ištiktų nesėkmė, jei ji pati būtų dėl kažko kalta, jei ji atrodytų ne itin gražiai, kaip su ja elgtumėtės? Priekaištautumėte, smerktumėte, vis primintumėte nesėkmes, šaipytumėtės? Ar palaikytumėte, pasiūlytumėte iš klaidų pasimokyti (jaunystė – labai tinkamas metas daryti klaidas ir iš jų mokytis), užtartumėte, palaikytumėte? Turbūt dažniausiai antras variantas. Tai kodėl sau to nedarote? Atsakymas – taip įpratusi, mama ar kiti autoritetai taip elgėsi su Jumis. Be to, įpročiai. Nuo šiol kaskart, kai pagausite save kalbant su savimi negražiai, sustokite ir paklauskite: „Ar taip kalbėčiau su drauge? O kaip su ja kalbėčiau?“. Iškart gal ir nepavyks, tai ne vienos dienos darbas. Tačiau jei nuolat tai praktikuosite, po mėnesio ar dviejų (o gal ir greičiau) pajusite rezultatus – esate ramesnė, geresnės nuotaikos, ne taip reaguojate į kitų negatyvą, šypsotės kada pati to norite. Vėliau pradėsite leisti sau supykti ir parodyti pyktį, galbūt net ateis įžvalga apie santykius.

Taip pat stenkitės pati save geriau pažinti. Kuo dažniau užduokite sau klausimus: Ko aš noriu? Ko aš iš tikrųjų noriu? Ką aš mėgstu? Ką mielai nuveikčiau dabar? Kas mane motyvuoja? Ko aš labiausiai bijau? Kas mane motyvuoja? ir t.t. Nuo šitų dalykų ir prasideda meilė sau.
.
Sėkmės ieškant savęs ir nuostabiausio žmogaus šalia!
.
Asta Budvytienė
Psichologė
Asta.budvytiene@yahoo.com
www.psichologijoscentras.lt