Kaip sugrąžinti pilnavertiškumo jausmą?0 (0)
© Nadine Dilly/Corbis
Klausimas: Man 21-eri metai. Studijuoju universitete, gyvenu su mama ir dviem sesėm. Vietos nėra daug, sunku rasti savo kampelį. Pas mane porą kartų į pusmetį įvyksta nerviniai priepuoliai (jeigu juos taip galima pavadinti, juos kaip tokius pastebėjau gal prieš metus), jie trunka apie tris dienas, šiandien kaip tik trečia diena ir aš jau po truputį atsigaunu. Jų metu aš jaučiuosi išsekus, nelaiminga, labai daug verkiu, pradedu ieškoti pagalbos, straipsnių ir pan., bet niekas nesikeičia ir po poros mėnesių jie vėl atsiranda.
Užaugau su mama (ji mano svarbiausias žmogus gyvenime, bet dabar aš noriu tai pakeisti) ir su dviem jaunesnėm sesėm (mes su sesėm nuo skirtingo tėčio, mama su abiem išsiskyrė, nes jie gėrė, mus augino viena). Visą laiką mamai patiko pabrėžti mano trūkumus, iš manęs visuomet buvo kažko reikalaujama ji sako, kad “aš jos dešinioji ranka” (bet dėl to, kad jai lengva mane valdyti, aš visada jai paklūstu).
Kai man būdavo liūdna ar skaudu, niekada nesulaukdavau emocinio palaikymo. Nors iš savo pusės visada stengiausi įtikti, būti verta meilės ir palaikymo. Aš nepakankamai pasitikiu savimi, nors iš šono gal atrodo kitaip. Visur ieškau savo kaltės, visiems noriu įtikti, noriu būti gera, bet man tai nesigauna. Ir periodiškai pas mane dėl to pasikartoja nerviniai priepuoliai.
Tuo metu man atrodo, kad aš dėl kažko kalta, klausiu vaikino kas negerai, nors iš jo pusės yra viskas gerai, bet aš jį savo įtarimu išerzinu ir tada jis iš tikrųjų ant manęs supyksta, aš tada dar labiau pasijaučiu kalta ir likus nieko nesupratus verkiu dvi dienas, nes jaučiuosi dar blogesnė. Dėl to dabar aš nepatikli, perdėtai jautri, kartais rodau, kad aš baikšti nors iš tikrųjų taip nesijaučiu.
Aš suprantu, kad negalima tikėtis kad vaikinas užpildys dėmesio trūkumą, kurio neturėjau vaikystėje. Bet ar gali būti, kad aš pasąmonėje to tikiuosi ir kai pamatau, kad vaikinas užsiima kitais reikalais, kad aš jam nebe tokia svarbi kaip draugystės pradžioje (mes draugaujam jau antrus metus) jaučiu nusivylimą ir kaip įmanydama stengiuosi išvengti to kaip jaučiausi augdama su mama (bijau būti nemylima) ir dėl to kyla tas panikos jausmas.
Aš nežinau kaip iš šio užburto rato pabėgti, nes aš tomis dienomis esu tarsi suparalyžiuota, sunku susikaupti ir mokytis, kankina įkyrios mintys, kad aš būsiu nuskriausta, nesuprasta, po to būnu savimi nepatenkinta, tarsi susipurvinusi.
Suprantu, kad toks per didelis jautrumas ir nesuvokimas savo jausmų, nuotaikų kaita jau dabar trukdo man kurti ilgalaikius santykius ir jei neišmoksiu savęs kontroliuoti su bet kokiu vaikinu man bus sunku (tuo labiau manimi lengva manipuliuoti, aš pasiduodu emociniam spaudimui, iš karto ieškau savyje problemų), o aš nuoširdžiai noriu gražios šeimos (dėl to, kad pati tokios neturėjau). Dėl to noriu Jūsų paklausti, ar gali kas nors sugrąžinti tikėjimą, užtikrintumo, pilnavertiškumo jausmą, tikėjimą, kad mano jausmai yra svarbūs, tiesiog niekas niekada jų nepuosėlėjo, visą laiką buvau paliekama su savo skausmu viena, kad ir vaikišku, mamai jis niekada neatrodė reikšmingas.
Ačiū už skirtą laiką, labai lauksiu atsakymo,
Laimė
Atsakymas: Labas, Laime,
skaitydama Tavo laišką galvojau, kiek daug supranti apie tai, kas su Tavimi vyksta. Atrodo, kad esi įsigilinusi į tai, kaip vaikystės patyrimai yra susiję su dabartine Tavo būsena, išgyvenimais. Toks gilus Tavo supratimas apie save jau yra svarbus rodiklis, kad gebi ieškoti atsakymų į Tau svarbius klausimus. Tikiuosi, kad nesustosi tai daryti.
Galiu įsivaizduoti, kaip buvo sunku vaikystėje, ir kaip dabar yra skaudu žinoti, kad iš mamos nesulaukei emocinio palaikymo. Vaikystėje mokomės suprasti savo jaumus, su jais išbūti, o tam reikalinga suaugusiųjų pagalba, jų atiliepimas. Nieko nuostabaus, kad dabar jausmai prasiveržia nerviniais priepuoliais. Gali būti, kad sunkius jausmus esi išmokusi kaupti savyje, ir jie kaip ugnikalnis išsiveržia tuomet, kai jau nebeišeina niekaip jų atlaikyti. Ir galiu įsivaizduoti, kaip stipriai toks jausmų vulkanas gali išderinti. Norisi Tavęs paklausti, kiek Tau pavyksta „pagauti” įvairiose situacijose kylančius jausmus? Į juos atsižvelgti? Dar iki tol, kol jie susikaupia ir išsiveržia. Galbūt galėtum save pastebėti, pabandyti „pagaudyti” kylančius jausmus ir pažiūrėti, ką su jais darai?
Rašai, kad mama pabrėždavo Tavo trūkumus, iš Tavęs buvo nuolat kažko reikalaujama, nuolat stengeisi įtikti, būti verta meilės ir palaikymo. Žinai, skaudu galvoti apie tai, kad būti mylimu reiškia visų pirma įtikti. Juk ne taip turėtų būti. Tikiu, kad norisi būti mylimai tiesiog už tai, kokia esi, o ne už kažkokių reikalavimų atitikimą ar įtikimą. Bet panašu, kad per vaikystės patirtis gali būti išmokusi meilės, palaikymo ieškoti tokiu būdu – stengdamasi būti visiems gera. Ir visiškai nesistebiu, kad taip neišeina. Tiesa sakant, norisi pasidžiaugti, kad Tau neišeina būti visiems gera. Nes jei išeitų (ar atrodytų, kad išeina), manau, būtų daug sunkiau ieškoti kelių, kuriais reikėtų judėti, kad galėtum jausti užtikrintumo, pilnavertiškumo jausmą, tikėjimą, savo jausmų svarba. Šie keliai veda per mokymąsi išgirsti ir atliepti visų pirma savo jausmus ir norus, o tik tada ieškoti jų derinio su kitų žmonių poreikiais.
Manau, kad labai taikliai sieji savo nesaugumo santykiuose su vaikinu jausmą su vaikystės išgyvenimais. Ir Tavo noras, kad vaikinas užpildytų tai, ko nesi patyrusi vaikystėje ir ko Tau taip trūksta, yra labai suprantams, nors ir, kaip pati rašai, nerealus. Tačiau tai, kad kartu esate jau antrus metus, rodo, jog gali kurti ilgalaikius santykius ir juose būti. Nors suprantu, kad šiuose santykiuose būti Tau nėra visada labai lengva.
Tavo norai sugrąžinti tikėjimą, užtikrintumo, pilnavertiškumo jausmą, tikėjimą, kad Tavo jausmai yra svarbūs, yra labai suprantami ir labai svarbūs. Tačiau suprantu, kad vaikystėje išmokti dalykai Tave vis įvelia į jausmų ir elgesio sūkurius, kuriuose nenori būti, bet kitaip tiesiog neišeina.
Žinai, vienas žingsnis, kurį gali bandyti žengti, – tai pasistengti, kiek Tau įmanoma, po truputį, neskubindama ir nespausdama savęs, kuo dažniau pati sau patvirtinti, kad Tavo jausmai, išgyvenimai, norai yra svarbūs. Ir pagal galimybes kuo labiau į juos atsižvelgti. Žinau, kad tai gali būti nelengva. Bet galbūt po truputį. Kartu su šiuo žingsniu kviečiu Tave paskaityti Alice Miller knygą “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška”. Tikiu, kad joje rasi bent vieną atsakymą į savo klausimus.
Ir labai kviečiu paieškoti galimybių lankytis psichologo konsultacijose. Tai būtų galimybė pasidalinti savo skausmu, sulaukti atliepimo į jausmus, būti priimtai tokia, kokia esi, ieškoti būdų, kaip tapti labiau užtikrintai savimi. Galbūt mieste, kuriame studijuoji, yra galimybė studentams lankytis psichologo konsultacijose palankiomis sąlygomis.
Tikiu, kad Tu pati gali susigrąžinti tikėjimą savimi ir savo jausmų svarba. Tik reikia, kad susirastum pagalbininkus šiame kelyje.
Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt | namuterapija.lt
Laimė, kaip tave suprantu.. atrodo kad pati rašiau šį laišką (amžius, padėtis, vaikystės išgyvenimai, sesuo nuo kito tečio, periodiškai pasikartojantys nerviniai priepuoliai – viskas identiška), tačiau taip pat iki šiol nerandu atsakymo kaip galima būtų išspręsti šią problemą. Galbūt norėtum apie tai pasikalbėti?
Labas, žinoma :)
Labas Laime, mano situacija panasi, perskaiciau tavo laiska ir pagalvojau tik dabar pradejau ieskot ir daryt sprendimus, o tiro metu gyvenu su savivertes stoka, man 29, bet seimynine padetis, kitokia, nors bendrai paemus, problemos saknys tame ir yra. Tevai issiskyre, tevas gere, muse mama, mama saves negerbe,gime brolis, jam buck skirt as visas demesys, as beau visiskai uzmirsta. Nors iki to laiko mano emocinis pasaulis nebuvo svarbus mamai, bet po brolio gimimo isvis nebebuvo svarbus. Uzaugau, klaidziodama. Tai pas mociute, tai pas draugus, iekojau meiles ir paguodos. Turejau santykius ir ilgalaikius ir trumpalaikius, visi mie nevyke ar su asmenimis kurie taip pat turejo psichologiniu problemu, taip ir tesiasi viskas. Nors visad pasiekdavau ir gaudavau tai ko noredavau profesijos srity ir visi vyrai tiesiog limpa prie manes, bet kai pasiziuriu okie jie, tai visi su problemom ir galvoju…tol kol neismoksiu saves gerbt taip ir tesis viskas. Pradejau daugiau sportuot, dazniau iseidinet su draugais, pradejau lankyt dainavimo pamokas (patikek tai labai stipriai padeda perlipt save ir suprast kaip buti savimi), tad galvoju, kol leidziu zmonem elgtis su manim nepagarbiai ir manipuliuojanciai ar nenustatau ribu, kurias jie perzenge mane izeidzia,tol jauciuosi neturinti vertes, jauciuosi leidzianti manim naudotis. Tad matyt tas ir tuerto but, turi labai aiskiai pasakyti kas tau nepatinka, kodel jautiesi taip ir anaip. Ir kad cia yra riba kurios Smogs negali perzengti, kid tau norisi silumos tokios ir anokios, o jei salia esantis to nesupranta ir net nesistengia suprast, ar verta kazka jam irodinet dar labiau, toks zmogus ieskosis aukos toliau, tam zmogui paciam reik pagalbos.