Kartais jaučiuosi neįprastai agresyvus

0 (0)

Klausimas: Aš kartais jaučiuosi neįprastai agresyvus, bet dažnai šią agresiją suvaldau, o jeigu ne, tada išsilieju ant mamos ar savo šeimos narių (aš esu paauglys), manau, tai gal normalu, kad paaugliai nesutaria su tėvais, bet jaučiu, kad ši agresija kyla iš kažkur. Aš manau, kad ši agresija kyla dėl to, kad aš jaučiuosi pažeidžiamas, nes aš esu labai jautrus, geras, padedantis visiems, net žmonėms, kurių aš nemėgstu ar netgi savo priešams, o kaip žmonės prašo pagalbos, man sunku pasakyti ne (pasakau tada, kai to būna per daug arba aš jaučiu, kad jie manimi naudojasi, o kartais to nesugebu), o praeityje mane žmonės išnaudodavo, pvz klasiokai, kad galėtų nusirašyti, kiti žmonės, kuriems paskolindavau pinigus ir negrąžindavo ir pan. Aš seniau nusileisdavau žmonėms ir tylėdavau, bet dabar aš atsargiai renkuosi žmones, kuriems turėčiau padėti ar su kuo bendrauti ir išsakau viešai savo nuomonę, nors kiti ir nepritaria ir man atrodo, kai mama man „įsakinėja” aš nenoriu nusileisti arba visą šį jausmą išlieju pykčiu ir dažnai kyla beprasmiai ginčai, o man, kad ir kaip keista, tai patinka ir aš noriu daugiau, bet stengiuosi susivaldyti. Tiesiog nebežinau, ką daryti su šia agresija ar šiuo pažeidžiamu jausmu,

Rimvydas (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas, Rimvydai,

Dėkoju už nuoširdų ir atvirą laišką. Jame atsispindi daugybė prieštarų, keliančių sumaištį Tavo galvoje: iš vienos pusės, kaip sakai, esi jautrus, padedantis, sunkiai pasakantis „ne“, tačiau tuo pačiu ir mėgstantis pasiginčyti, išdrįstantis viešai išreikšti savo nuomonę, kai kiti jai nepritaria. O tam reikia turėti nemažai drąsos!

Kaip suprantu, didžiausią nerimą Tau kelia tai, kad kartais jautiesi neįprastai agresyvus ir ne visada tą agresiją pavyksta suvaldyti; tokiais atvejais išsilieji artimiausioje aplinkoje – ant mamos ir kitų šeimos narių.

Esi įžvalgus jaunuolis, linkęs į savianalizę, prisiimi atsakomybę už savo jausmus ir elgesį: įvardiji, kad greičiausiai agresija kyla dėl to, kad dėl savo jautrumo ir gerumo jautiesi labai pažeidžiamas. Tad agresyvus Tavo elgesys yra tarytum savisaugos priemonė nuo tų žmonių, kurie prašo iš tavęs per daug, nori Tavimi pasinaudoti ar Tau įsakinėja.

Nėra nieko keisto, kad Tau pradėjo patikti tie, kaip pats sakai, beprasmiai ginčai su mama. Laiške rašai, kad anksčiau bendraklasiai Tave išnaudodavo, Tu dažnai nusileisdavai kitiems ir tylėdavai, net kai su Tavimi elgdavosi labai neteisingai (nuo Tavęs nusirašinėdavo, negrąžindavo pinigų, kuriuos jiems paskolindavai ir pan.). O dabar Tu pamažu išmoksti pasakyti „ne“, išreikšti savo nuomonę, ją apginti. Tikriausiai Tau patinka ne patys ginčai, bet tai, kad jų metu Tau pavyksta apginti savo poziciją, pakovoti už save, kas anksčiau Tavo gyvenime pasitaikydavo retai.

Tai kad esi jautrus, paslaugus, yra geros ir stiprios Tavo charakterio savybės, padedančios geriau suprasti tiek save, tiek kitus žmones, jų savijautą, o bendravime tai yra labai svarbu. Jautrumas, atvirumas, paslaugumas paverčia mus pažeidžiamais, nes žmonės gali tuo pasinaudoti ar atstumti, tačiau tuo pačiu šios savybės leidžia būti mums nuoširdiems patiems su savimi. Pasistenk nemaskuoti šių savo gerųjų savybių šiurkštumu ar agresyvumu. Agresyvus elgesys įžeidžia kitus žmones, kartais net pažeidžia jų teises; vietoje to, siūlyčiau lavinti savo ryžtingumą. Ryžtingumas Tau leis išlaikyti savigarbą, apginti savo nuomonę, poziciją, tačiau tuo pačiu negriaus santykių su kitais. Ryžtingas žmogus yra tas, kuris geba drąsiai pasakyti „ne“, atsisakyti kažko, ko nenori, nesijausdamas dėl to kaltu prieš kitus, tačiau tuo pačiu ir neįžeisdamas kito žmogaus. Pavyzdžiui, jei kas nors paprašo paslaugos, agresyvus atsisakymas skambėtų „dar ko, nieko aš tau nepadėsiu, eik pats ir pasidaryk“, o ryžtingas atsakymas būtų: „atsiprašau, tačiau negaliu tau pagelbėti, esu užsiėmęs ir neturiu laiko“. Abiem atvejais yra pasakoma „ne“, tačiau tikriausiai gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi pagalbos prašantis žmogus išgirdęs pirmąjį atsisakymą, o kaip – antrąjį.

Dar trumpai norėčiau pakomentuoti, kodėl dažniausiai savo susikaupusį pyktį išlieji ant šeimos narių, ypač mamos. Visi žmonės turi priklausymo grupei poreikį. Šis poreikis yra ypač svarbus paauglystėje: susitapatinti su tam tikra bendraamžių grupe, turėti draugų, kuriuos vienija bendri interesai ir pan. Pykčio išliejimas ant draugų kelia grėsmę, kad draugai atstums, nusisuks, o būti atstumtu nenori niekas. Tad per dieną susikaupusią įtampą, pyktį, daug kas pasirenka išlieti ant pačių artimiausių žmonių – šeimos narių – jie juk niekur nepabėgs ir neatstums. Tačiau toks elgesys nėra teisingas šeimos narių atžvilgiu, jie juk niekuo dėti, kad Tau šiandien buvo įtempta diena ar kad su Tavimi šiandien kažkas pasielgė neteisingai. Kitas dalykas, dėl ko paaugliai dažnai konfliktuoja su savo tėvais yra tai, kad jie siekia savarankiškumo, o tėvai vis dar nori juos sukontroliuoti kaip mažus vaikus. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju, padėti gali nuoširdus pokalbis. Jei grįžęs namo pasipasakosi artimiesiems apie tai, kokia buvo Tavo diena, kas Tave džiugino, kas supykdė ar nuliūdino, tinkamais būdais išreikši savo jausmus ir nebekils noras grubiai kalbėti; o jei problema tame, kad Tavo manymu, mama pernelyg kontroliuoja, „įsakinėja“, suteikia nepakankamai laisvės, nuoširdus pasikalbėjimas taip pat galėtų padėti pasiekti savo tikslų. Jeigu ramiu tonu mamai pasakysi, ko Tu nori, kas Tau nepatinka, kaip Tu jautiesi, kai Tau pernelyg nurodinėja, parodysi mamai, kad moki brandžiai bendrauti, argumentuoti, o tai gali padėti jai suprasti, kad jau nebesi mažas vaikas ir kad Tau galima suteikti daugiau laisvės.

Taigi linkiu Tau drąsiai reikšti savo mintis, jausmus ir nuomonę, atvirai išsakyti, kas nepatinka ir išlaikyti pagarbą bendraujant su kitais žmonėmis: šeimos nariais, draugais, bendraklasiais ar nepažįstamais žmonėmis.

Sėkmės einant įdomiu savęs pažinimo ir tapsmo brandžiu suaugusiuoju keliu!

Psichologė Lina Batutytė | El. paštas: batutyte.lina@gmail.com
Foto: Christopher Campbell