Kiekviena rytą atsikeliu ir tris ar keturias valandas kuriu savižudybės planus
0 (0)

5 Responses

  1. Lunna parašė:

    Norėčiau Lukui pasakyti, jog ir aš taip jaučiausi ir tiesą sakant net tuo pat metu, bet šiuo metu jau daug geriau ir džiaugiuosi jog nieko sau nepadariau :) Noriu pasidalinti kas man padėjo: 1) daug mąsčiau ar verta, tiesiog daug žmonių bus įskaudinti, net tie apie kuriuos nepagalvotum 2)viskas gali pasikeisti, na vis sau tai kartoju ir jei išdrįstu, stengiuosi kažką pakeisti 3) peržiūrėjus anuos du punktus aš nuspręndžiau sau padėti: pradėjau bendrauti su naujais žmonėm (aš naujokė mokykloj tai man truputį lengviau)jie labai linksmi, dažnai įkyrūs ir erzinantys, bet to nežinodami man labai paadėjo. Ir paskutinis 4) iš tikro aš to nenorėjau, kaip ir tu, nes nei vienas neišdrįsom, ir tikiuosi taip ir liks. Sėkmės, tikiuosi tau pagerės :)

  2. Samanta parašė:

    Lukai, neprarask tikėjimo. Prisimink praeityje nutikusius sunkius nutikimus, ir kaip jie laikui bėgant išssiprendė, turbūt net nejučia. Taip ir ši vienatvė. Laikui bėgant keisiesi pats, sutiksi naujus žmones, galbūt nutiks kažkas ko visai nesitiki. Viltis palaiko ir mano norą toliau gyventi. Galbūt ši diena atrodo niekam tikusi ir niekur nevedanti, bet patikėk manim, kartais viskas stebuklingai pasikeičia, ir praeityje kilusios baisios mintys pačiam atrodo neįtikėtinos. Svarbiausia tikėti, tikėti savimi, savo gyvenimu. Tikėk meile, harmonija, skleisk šiluma, ir pamatysi kaip tave ims supti tokia aplinka.
    O aš savo ruožtu, tikėsiu tavimi, ir mintyse palaikysiu tave.
    Sėkmės tau. :)

  3. vdas parašė:

    Labai norėčiau padėti, Lukai. Tik kaip? Kaip reikia atplėšti minčių ratą nuo to? Kai nesinori nieko tik išnykti, pradingti, kad nė dvasios čia nebeliktų. Bet ar egzistuoja toks dalykas kaip dvasia? Kas ji, su kuo valgoma, ar ji paklūsta kokiems nors dėsniams?

    Iš tikrųjų nuo pat pirmo žodžio jaučiasi, jog Lukas yra stiprus vidumi, tik savijauta prasta. Lukas mėgina kažką daryti, bet kažkas sulaiko. Kas? Ar gali būti taip, jog Lukas sykiu ir stebi, ir išgyvena prote užsiveisusią tragediją? Vienas Lukas stebi, kaip kitas jo viduje planuoja, save graužia, tačiau nežino kaip tam dar galima priešintis. Bet svarbiausia – jis išlieka ramus ir tvirtas. Kaip siena į kurią daužosi šėlstančios mintys, kurios net ne Luko. Tas kaipmat jaučiasi nuo pirmų žodžių. Ir tai suteikia viltį, kad šis pakritimas praeis. Jeigu nėra linksmų draugų, tai ne visada taip buvo, ne visada taip bus. Vienas kitas masinis pakrikimas dėl besiverčiančios datos metuose dar ne pasaulio pabaiga. Pažįstu keletą, kurie net nesivargina keltis iš lovos pažiūrėti fejerverkų. Tikrai.

    Be abejo, liūdna jaustis vienam, bet hei, jug ne draugai žiūri su tavim į tą patį veidrodį, ne panos jaučia tu alkanas ar ne – tai žinai tik pats ir vienas Dievas. O kiti.. Kiti gali lyg-ir džiaugtis, lyg-ir švęsti ar verkti. Bet tas Lukas, kuris stebi VISADA žino, kas jis yra, koks jis yra. Pasistenk jį pažinti tais momentais, kai stebėdamas save aptinki, jog nusibodo rytinė procedūra. Kaip jis tai pasako, kokiais ženklais ar vaizdiniais? Perskaitęs Luko laišką prisiminiau vieną pasakėčią.

    Kartą senas indėnas atskleidė savo anūkui paprastą gyvenimo tiesą:
    – Kiekviename žmoguje nuolat vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas tai blogis – pyktis, pagieža, pavydas, savigrauža, egoizmas, ambicijos, melas… Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – džiaugsmas, taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė…
    Mažasis indėnas iki širdies gelmių sujaudintas senelio žodžių akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
    – O kuris vilkas galiausiai laimi?
    Senasis indėnas šyptelėjo vos pastebimai ir tarė:
    – Visada laimi tas vilkas, kurį Tu maitini…

    TU..
    Galima pridurti, jog gerasis vilkas pasijaus stipresnis, jei išeisi į lauką, pabėgsi iš miesto į nuošalų pušyną valandai, kitai pasibūti tiesiog šiaip sau, prie upės ar ežero tinka viskas kai apranga šilta ir turi su savimi buteliuką vandens. Gilus kvėpavimas gryname ore yra tai kas sugrąžina pasitikėjimą savimi. Ramybės semkis ten, kur jos tikrai daug..

  4. Benas parašė:

    Na labai nustebino mane tikrai nesitikėjau tokio palaikymo WOW. Ačiū labai tikrai pakėlė nuotaiką. Nors praėjo jau ilgas laiko tarpas nuo to laiko kai parašiau šį laišką, bet mano problemos liko :( Visados laikiau save KVAILIU ir tai mane labai liūdina. Dėl to labai pergyvenu ir nežinau kaip elgtis kaip su tuo susitaikyti? Esu toks keistas… Kad sugebėčiau apibūdint save, bet nesugebu jei tik sutiktumėt mane pamatytumėt, kad aš toks. Visus kiekvienoje situacijoje aš pasielgiu ne taip kaip reikia „antraip” kaip dar pasakė mano vairavimo instruktorius. Ir visur kur tik bebūčiau atrodo elgiuosi ne taip kaip reikia kas kitiems sukelia juoką ar pyktį. Nesugebu padaryt nieko taip kaip reikia ir nesuprantu kodėl? Kursiokai ir iš manęs dažnai šaiposi visados ką nors pasakydami tokio… Tiesiog laiko mane idiotu, kuris niekam nesvarbus. Daugelis man pasakė, kad neturiu smegenų ir esu labai kvailas. Bet aš negaliu tapti protingu, kad ir kaip norėčiau…

  5. Benas parašė:

    Na va jau ir tikrąjį mano vardą žinot… :/ Tiesiog noriu kaip nors susitaikyti su tuo, nes tai labai slegia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Exit mobile version