„Maksimalistinė“ asmenybė5 (3)
Jau nuo Antrojo pasaulinio karo depresijos atvejų vis daugėja. Jauniems žmonėms tikimybė susirgti šia liga yra maždaug dešimt kartų didesnė, nei buvo jų seneliams. Ypač dėl to kenčia moterys bei jaunuoliai. Ir nesimato jokių ženklų, kad ši liūdesio epidemija mažėtų, veikiau priešingai.
Bandant paaiškinti, kodėl šiais laikas depresija tokia dažna, kodėl išsivysčiusiose šalyse vaikai tokie neatsparūs šiai negandai, pirmiausiai atrodo svarbūs du dalykai, mūsų kultūroje: perdėtas asmenybės iškėlimas ir bendrystės nykimas.
Asmenybės iškėlimas
Visuomenėje, kurioje gyvename, priimta aukštinti asmenybę. Į pavienio žmogaus sėkmes ir nesėkmes, malonumus ir skausmus žiūrima, kaip niekada iki tol istorijoje, rimtai. Ekonomika, tenkindama individų užgaidas, vis labiau klesti. Visuomenė suteikia žmogui tiek galių, kiek jis dar niekada neturėjo. Tai asmeninės kontrolės amžius. Asmenybė tapo tokia svarbi, kad pavienio žmogaus bejėgystė virto neganda, kurią siekiama šalinti, ir tai jau nebėra įprasta atskiro žmogaus lemtis, kurios seniau buvo galima nepaisyti.
Technologinis progresas lėmė tai, kad jau ir eilinis žmogus tapo svarbus, pastebimas. Turime daug maisto, drabužių, galimybių mokytis, pramogų ir net meilės pasirinkimų, gerokai daugiau nei prieš mus gyvenę žmonės. Išaugus materialinių gėrybių lūkesčiams, tam tikram komfortui, pasikeitė ir tai, kas buvo priimtina darbe ar meilėje. Anksčiau buvome patenkinti darbu, jei jis leisdavo aprūpinti šeimą. Dabar taip nėra. Darbas turi būti reikšmingas, suteikti galimybę kilti karjeros laiptais, garantuoti gerą pensiją, bendradarbiai turi būti malonus, o gamyba – etiška, ekologiška.
Iš santuokos irgi reikalaujama daugiau. Jos užduotis jau nebūtinai yra vien užauginti vaikus. Tikimasi, jog sutuoktinis bus amžinai seksualus, lieknas, įdomus pašnekovas, gerai žais tenisą ar kažką panašaus. Šie išpūsti lūkesčiai kyla iš padidėjusios pasirinkimo laisvės. Šių laikų žmogus – tai judri perkybos salė su daugybe pasirinkimų, sprendimų, pomėgių. Iš to ir atsiranda naujoviškas reiškinys – „maksimalistinė“ asmenybė.
Asmenybė turi savo istoriją. Nuo viduramžių iki vėlyvojo Renesanso jos reikšmė buvo minimali, lyginant su dabartimi. Giotto paveiksluose, pavyzdžiui, visi, išskyrus Jėzų, nutapyti vienodais veidais. Baigiantis Renesansui asmenybė staiga įgijo reikšmę. Jos vertė ar svoris toliau vis augo ir tebeauga iki šių dienų. Tai naujoji asmenybė, teikianti didžiulę reikšmę asmeniniam pasitenkinimui ir praradimams. Ji yra priešybė mūsų senelių asmenybei, kuri nieko daugiau nedarė, tik stengėsi laikytis visuomenės normų, pareiga atrodė svarbesnė už jausmus, beveik nerūpėjo savijauta. Pavadinkime tai minimalistine asmenybe, kuri turbūt ir nesirgo depresija, nes sau mažai rūpėjo, labiau gyveno bendruomenės interesais ar aukštesniais tikslais.
Bendrystės nykimas
Gyvenimas neturintis jokio aukštesnio tikslo yra apgailėtinas, tuo būdu, jog žmonėms reikalinga prasmė ir viltis, ypač sunkiomis akimirkomis, o jų pasigendama. Senomis dienomis gyvenimas pasiūlydavo tikslą ir prasmę. Ištikus nesėkmei buvo galima į tai atsiremti, pasisemti jėgų, įkvėpimo. Tam labai pasitarnaudavo bendrystės jausmas, kylantis iš tikėjimo tauta, šeima, Dievu ar tiesiog tikslu, pranokstančiu atskiro individo gyvenimą, kuris atrodė svarbus, prasmingas.
Pastaruoju laikotarpiu nutikę įvykiai taip susilpnino mūsų ryšį su aukštesnėmis vertybėmis, kad likome visiškai veik neapsaugoti kasdienių negandų akivaizdoje. Mat asmeninis gėris pamažu išstūmė bendruomeninį gėrį. Įvairios politinės peripetijos sunaikino patriotizmą ir meilę savo šaliai. Įsipareigojimas tautai, visuomenei, vis mažiau ima atrodyti prasmingas, nebeteikia vilties. Nelikus įsipareigojimų, žmonės pasitenkinimo pradėjo ieškoti savyje ir susitelkė tik ties savo individualiais gyvenimais. socialiniai procesai suardė ankstesnį požiūrį į tautą, šeima ir Dievą. Išnykus tikėjimui tauta susilpnėjo šeimos institucija ir atmestos religinės vertybės.
Maksimalistinė asmenybė visiškai neįsipareigojusi aukštesniems už save tikslams, yra tiesiog sukurta depresijai. Išaugęs individualizmas, bendrystės sumažėjimas sudaro palankią terpę šios ligos epidemijai, t. y. masiniam pesimizmui, bejėgiškumo jausmui.
Psichologas ir antropologas Buckas Schieffelinas tyrė Naujosios Gvinėjos kaluli gentį ir nerado joje nieko panašaus į depresiją. Mokslininkas iškėlė prielaidą, kad nuo depresijos juos saugo individo ryšys su visa gentimi. Kai vieno gentainio kiaulė pabėga ir jis išreiškia sielvartą dėl netekties, gentis padovanoja jam naują kiaulę. Grupė kompensuoja praradimus, todėl bejėgiškumas būna tik laikinas ir nevirsta chroniška neviltimi ir nusiminimu.
Individualizmo pasekmė ta, kad jei mano asmenybė tokia svarbi, vadinasi ir dėl nelaimių kaltas aš, o tai suduoda milžinišką smūgį savivertei. Asmeniniai sunkumai atrodo kaip tikra katastrofa, tokia nesėkmė kartojasi nuolat ir tampa ilgalaike, gniuždančia pasaulėjauta. Niekas negali paguosti nelaimę patyrusio žmogaus. Bet kai tikima aukštesnėmis jėgomis, institucijomis, asmeninė nesėkmė neatrodo ilgalaikė ir tokia svarbi, bendrame kontekste.
Pusiausvyra
Kaip jau minėta, depresijos epidemija, tai individualizmo iškilimo ir įsipareigojimo bendram gėriui sumažėjimo pasekmė. Svarbu suprasti, kad šitoks depresijos suklestėjimas atskleidžia didelius individualistinės pasaulėžiūros trūkumus. Užplūdęs visuomenę beprasmybės jausmas yra negebėjimo prisirišti prie kažko už save didesnio pasekmė. Kuo didesnis dalykas, prie kurio prisirišama, kuriam įsipareigojama, tuo daugiau prasmės tai teikia. Bet jauniems žmonėms labai sunku rimtai vertinti santykį su Dievu, vykdyti pareigas šaliai ar dalyvauti didelės ir tvirtos šeimos gyvenime, todėl tampa sudėtinga rasti gyvenimo prasmę. Įsivyrauja neviltis, depresija, priklausomybės ir kitos problemos.
Gali būti, kad su laiku, perdėtas, išpūstas individualizmas savaime pasikeis į bendruomeniškumą. Tačiau tai gali nutikti ir radikaliu būdu, pavyzdžiui, puolant į religinį fundamentalizmą ar kitus panašius kraštutinumus. Siekdami atsikratyti depresijos ir tuštumos, žmonės gali skubotai pulti į radikalų asmeninės laisvės atsisakymą vardan aukštesnės jėgos, žadančios prasmę, viltį, saugumą.
Moralinė mankšta
Maksimalistinė asmenybė nėra vienašališkai bloga. Vienas jos privalumų – tai siekis tobulėti. To dėka atsiranda galimybė susiprasti, kad vien besaikis rūpinimasis savimi, tik trumpam suteikia malonumą, bet galiausiai tampa žalingu dalyku.
Maksimalistinė asmenybė, siekdama tobulėti, gali laisva valia pamažu atsisakyti savo perdėtos svarbos ir sugrįžti į darnesnį raidos kelią. Mažiau galvoti apie asmeninius nepatogumus ir pradėti daugiau rūpintis kitais. Tai leistų naujai prisirišti prie didesnių dalykų. Depresija, bent iš dalies, sukelia per didelis rūpestis savimi ir per mažas rūpestis bendru gėriu.
Depresija ir beprasmybės jausmas, su tuo susijusios ligos, kyla iš to, kad per daug galvojame apie savo sėkmes ir nesėkmes ir per mažai rūpinamės artimaisiais, savo bendruomene. Sprendimas galėtų būti „moralinė mankšta“. Štai kelios jos praktikavimo gairės:
- Labdara. Reguliariai skirkime dalį lėšų bendruomeniniams tikslams.
- Savanorystė. Padėkime virti sriubą benamiams, prisidėkime mokyklos renginiuose, ligoninėse ir visur kitur, kur reikalinga draugiška ranka.
- Sąmoningumas, kritiška mąstysena. Skirkime paramą atsakingai. Įvertinkime tai, kad mūsų pinigai ir pagalba gali būti panaudoti žalingai, tad stenkimės betarpiškai, tiesiogiai teikti pagalbą ten, kur jos tikrai reikia, o ne tiesiog vardan formalaus pliusiuko.
- Pilietiškumas. Aktyviai reaguokite palaikydami kažkieno gražius ir didvyriškus darbus bei aktyviai priešinkitės niekšiškiems poelgiams rašydami skundus ir visaip kitaip su tuo kovodami, pagal savo išgales.
- Pedagogika. Mokykite savo vaikus dovanoti. Ugdykime jaunos kartos žmogiškumą, bendruomeniškumas ir su tuo susijusį elgesį bei vertybes.
Taip užsipildo vidinė tuštuma ir pasitraukia beprasmybės jausmas, sukeltas individualizmo, atsiranda naujų jėgų ir įkvėpimo kurti darnią visuomenę bei asmeninę laimę joje.
Parengė Edvardas Šidlauskas
Pagal Dr. Martin E. P. Seligman (2023). Įgytas optimizmas. Kaip pakeisti savo mąstymą ir gyvenimą. 366-377 p.
Susiję: Optimizmas ir sveikata
Asociatyvi iliustracija: Camylla Battani / Unsplash