Man atrodo, jog manęs niekas nemyli, ir aš niekam nereikalinga

1 (1)

Klausimas:

Sveiki, labai norėčiau sulaukti pagalbos. Man 17, dažnai pagalvoju apie savižudybę. Man atrodo, jog manęs niekas nemyli, ir aš niekam nereikalinga. Tėvai man visai neskiria dėmesio, problemos mokykloje, neseniai išsiskyriau su mylimu žmogumi, viskas taip susidėjo į vieną, jog jaučiuosi silpna ir neturiu jėgų niekam.. Kaip man ištverti? Kaip rasti savyje jėgų ir nepasiduoti?

Pagarbiai,
Kristina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Kristina. Tavo laiškas pripildytas liūdesio ir nusivylimo. Rašai, kad jautiesi nemylima ir nereikalinga, silpna ir niekam neturinti jėgų. Širdis trokšta meilės ir dėmesio, tačiau jo nėra, todėl mintys nuklysta į savižudybės svarstymus.

Negaliu sutikti su tokiomis mintimis, nes savižudybė nėra jokios problemos sprendimas. Kaip suprantu, iš tiesų, Kristina, Tu nenori negyventi – norėtum tik pašalinti susiklosčiusią situaciją, skausmingą ir varginančią. Tad žudytis, kai norisi gyventi, kai norisi meilės ir dėmesio – tikrai ne išeitis. Juk neatsitiktinai ieškai būdų kaip ištverti, bandai rasti savyje jėgų šiai situacijai įveikti.

Tu jau žengei pirmą žingsnį – parašei mums laišką. Jeigu radai tam jėgų, reiškia, kad rasi jų ir daugiau. Jėgų pažvelgti į situaciją plačiau ir nesusikoncentruoti tik į dabartinę situaciją. Taip, ji yra liūdna ir skausminga – tačiau mes tam ir gyvename, kad patirtume įvairių jausmų. Ir ne visada tie jausmai yra tik džiaugsmas, meilė ir laimė. Ne taip jau retai gyvenime mums nesiseka (nes ir neturi viskas sektis), ir tada kyla gana smarkių nemalonių išgyvenimų. Tokiais momentais jaučiamės silpni, kartais kaltiname save ar kitus dėl nesėkmių, trokštame palaikymo, meilės, globos. Jos gauname tiek, kiek patys duodame kitiems.

Todėl pirmas Tavo, Kristina, žingsnis įveikiant susidariusią situaciją – atvirumas ir pasitikėjimas. Nes savo laiške Tu labai teisingai parašei – Tau tik atrodo, kad Tavęs niekas nemyli ir kad esi niekam nereikalinga. Aš tikiu, kad Tu gali atrasti savyje jėgų ir pasipasakoti tėvams ar draugei, kaip jautiesi. Jėgų pasidalinti savo išgyvenimais, galbūt kartu paverkti ir kartu atrasti vienokį ar kitokį sprendimą. Nustebsi pajautusi, kad tikrai yra žmonių, kuriems Tu rūpi, kuriems ne tas pats, kaip Tu gyveni ir kaip jautiesi. Vienatvė ir jos skausmas kyla dar ir todėl, kad mes nesuteikiame kitiems galimybės priartėti prie mūsų, neleidžiame mūsų suprasti, nesidalinam su jais savo jausmais. Kartais tai padaryti yra labai sunku – nedrįstame, jaučiame gėdą, drovumą, kaltę, nepasitikime. Tačiau juk Tu, Kristina, esi stipri – antraip nebūtum parašiusi šio laiško. Reiškia, gali atrasti savyje stiprybės pasidalinti savo silpnumu.

Jei nedrįsti kalbėti su artimaisiais – būk gera, atrask drąsos ir jėgų kreiptis į psichologą. Tikiu, kad kitiems padedant Tu įveiksi savo sunkumus. Kai kurie mūsų gyvenimo etapai būna labai skausmingi. Ypač susiję su išsiskyrimu, pirmaisiais nuviltais santykiais ir jausmais. Tai nereiškia, kad visas gyvenimas bus toks. Tačiau gražų jį sukuriame mes patys. Neleisdami kitiems jo sujaukti, sutrypti, neleisdami kitiems kelti mums neigiamų jausmų, saugodami jį ir puoselėdami. Nes tik mes patys žinome, kokio gyvenimo norime ir patys atrandame, kaip jį tokiu padaryti. Sėkmės Tau, Kristina.

Psichologas
Arūnas Norkus