Mylėti reiškia suprasti5 (1)
Foto © Oliver Rossi/Corbis
„Jeigu saują druskos ištirpintum stiklinėje vandens, jo negalėtum gerti. Bet jeigu druską subertum į upę, galėtum jį panaudoti maistui arba juo nusiprausti. Upė neaprėpiama, ji gali priimti, apglėbti ir transformuoti.” Tchit Niat Chanis (Thich Nhat Hanh), budistų vienuolis.
Apie meilę
Jeigu žmogaus širdis maža, jo gebėjimas suprasti ir atjausti yra ribotas – todėl jis kenčia. Maža širdis negali priimti kitų netobulumo ir reikalauja, kad jie pasikeistų. Bet kai širdis tampa didesnė, tie patys dalykai mūsų jau nebeverčia kentėti. Kai turime daug supratimo ir atjautos, galime atverti savo glėbį kitiems. Mes juos priimame tokius, kokie jie yra, ir tuomet jie gali keistis.
Kai santykiai tarp žmonių išties gilūs, nebelieka ribos tarp tavęs ir kito. Jis – tai tu, tu – tai jis. Tavo kančia – jo kančia. Kai suvokiate savo paties kančią, padedate mylimam žmogui kentėti mažiau. Kančia ir meilė nebeatrodo vienareikšmė sąvoka. Tai, kas nutinka mylimam žmogui, nutinka ir jums. Tai, kas nutinka jums, nutinka ir jūsų mylimam žmogui. Jūs nebegalite sakyti: „Tai tavo problema.”
Tikros meilės esmė ta, kad galime kitam pasiūlyti laimę. Jūs galite tapti saulės spinduliu kitam žmogui. Neįmanoma kam nors pasiūlyti laimės, kol pats jos nepažįsti. Todėl pirmiau sukurkite savo viduje jaukius namus, priimdami į juos save, mokydamiesi mylėti ir gydytis. Praktikuokite sąmoningumą, kad susikurtumėte laimės ir džiaugsmo akimirkas ir stiprintumėte save. Tuomet turėsite ką duoti kitam žmogui.
Kai mes puoselėjame ir palaikome savo pačių laimę, mes rūpinamės savo gebėjimu mylėti. Štai kodėl mylėti reiškia įvaldyti meną puoselėti savo laimingumą. Jeigu jūsų meilė reiškia supratingumą, tada kiekviena minutė – ar ją praleidžiate ruošdami pusryčius, ar vairuodami, ar laistydami sodą, ar darydami bet kurį kitą kasdienį darbą – gali būti džiaugsmo minutė.
Suprasti kitą – tai geriausia dovana, kurią galite padovanoti kitam žmogui. Supratimas – tai kitas meilės vardas.
Dažnai mes įsimylime tik tam, kad nukreiptume savo dėmesį nuo savo pačių kentėjimo: gyvenimiškos painiavos, nemalonių emocijų. Kai mokomės mylėti, suprasti save ir iš tikro save atjausti, tada galime tikrai mylėti ir kitą žmogų. Mylėti neįsisąmoninant, kaip mylime, reiškia žeisti mylimą žmogų.
Kad žinotume, kaip mylėti, turime suprasti kitą žmogų. Kad suprastume, būtina jo klausytis. Jeigu nesuprantate, jūs negalite padėti, kaip gydytojas negali išgydyti jūsų ligos nežinodamas jos priežasties. Kuo daugiau jūs suprantate, tuo labiau mylite. Kuo labiau mylite, tuo geriau suprantate. Tai dvi vienos realybės pusės. Gebėjimas suprasti ir gebėjimas mylėti turi tą pačią esmę.
Dažnai, sakydami „Aš tave myliu”, mes akcentuojame „Aš”, kuris myli, ir nesusimąstome apie pačią meilę, kurią siūlome. Taip yra todėl, kad mes esame savojo ego belaisviai. Mes laikome save kažkuo atskiru, nors pasaulyje nėra tokio dalyko kaip atskiras „Aš”. Gėlė yra sudaryta iš kitų, ne gėliškų, elementų – clorofilo, saulės ir vandens. Jeigu išimsime iš jos visus ne gėliškus elementus, iš jos nieko neliks. Gėlė negali būti pati sau. Gėlė gali būti tik kartu su mumis, neatsiejamai viskuo susijusioje būtyje. Taip ir žmogus. Mes negalime egzistuoti patys sau. „Aš” sudarytas tik iš ne savęs elementų: iš žemės, saulės, tėvų ir protėvių. Todėl tarpusavio santykiuose, jeigu gebate suvokti būties prigimtį, jūs pajusite, kad mylimojo skausmas yra jūsų skausmas, o jūsų laimė – tai jo laimė. Taip suvokdami meilę, jūs kalbėsite ir veiksite kitaip.
Apie indų plovimą
JAV gyvena mano artimas draugas Džimis Forestas. Kai prieš aštuonerius metus su juo susipažinau, jis bendradarbiavo su Pasaulio katalikų bendruomene. Praėjusią žiemą Džimis svečiavosi pas mane. Kaip paprastai po vakarienės, prieš sėdant gerti arbatos, aš ploviau indus. Vieną vakarą Džimis nutarė, kad indus plaus jis. Aš pasakiau: „Pabandyk, bet jeigu nori plauti indus, tai turi mokėti juos plauti.” Džimis nustebo: „Nejau tu manai, kad nemoku plauti indų?” Atsakiau: „Yra du būdai tai daryti. Pirmas: plauti indus, kad jie būtų švarūs. Antras: plauti indus, kad plautum indus.” Džimis apsidžiaugė: „Aš renkuosi antrąjį variantą.” Aš perdaviau jam šį „atsakingą postą” visai savaitei.
Jeigu, plaudami indus, mes galvojame apie laukiančią mūsų arbatą, tuomet skubame atlikti šį darbą kuo greičiau. Tuomet, kol stovime prie kriauklės, mes esame mirę. Jeigu nesugebame plaudami indus tik plauti indų, tuomet veikiausiai nesugebėsime ir gerti arbatos. Laikydami rankoje puodelį, mes galvosime apie kitus dalykus, nesuvokdami, ką laikome rankose. Mintys mus nuneš į ateitį, mes nejausime arbatos skonio ir aromato, mes negalėsime iš tikro nugyventi esamą akimirką.
Plaukite indus be įtampos. Neskubėkite kuo greičiau susidoroti su darbu. Įsivaizduokite, kad nėra nieko svarbesnio už indų plovimą. Tuomet tai bus meditacija. Jeigu jūs negalite dėmesingai plauti indų, vargu ar galėsite medituoti sėdėdami tyloje.
Apie santykius
Kai pasisėjate salotų ir jos prastai auga, jūs nekaltinate salotų. Ieškote priežasties. Galbūt reikia daugiau vandens arba trąšų, gal daugiau saulės. Tačiau kai kyla problemų šeimoje arba nesutarimų su draugais, mes linkę kaltinti juos.
Kaltinimai neduoda teigiamų rezultatų. Beprasmiška bandyti įtikinti kitą žmogų naudojant argumentus ir samprotavimus. Nei kaltinimai, nei samprotavimai, nei argumentai nepadės. Tik supratingumas. Jeigu jūs suprantate ir galite parodyti, kad suprantate, jūs galite mylėti. Tada situacija pasikeis.
Apie tikėjimą ir žinojimą
Daugelis žmonių kaupia žinias, bet vieną dieną jie suvokia, jog turimos žinios tapo kliūtimi supratimui.
Žinoti ir suprasti – du skirtingi dalykai. Kai lipate laiptais, kol nepaliekate žemesnio laiptelio, negalite užlipti ant aukštesnio. Žinojimas – tai kai kas panašaus. Laiptelis, kuris lieka už jūsų, jums pasitarnavo, buvo naudingas, bet jeigu nesate pasiruošę palikti to, ką jau žinote, negalėsite atrasti nieko naujo. Tą patvirtina mokslo istorija.
Kai atrandate kai ką nauja, tai jums padeda geriau suprasti. Bet jūs žinote, jog ir tai turėsite palikti, kad kiltumėte aukštyn.
Taip yra ir su tikėjimu. Jis yra gyvas procesas, kuris nuolat turi augti. Jeigu jūsų tikėjimas – tik įsivaizdavimas, idėja, žinojimas, jis nėra gyvas.
Budistai sako, jog reikia nuolat išsilaisvinti nuo žinojimo, neprisirišti prie jo, kad galėtume jį palikti kaip kliūtį kilti aukštyn.
Šaltinis: Thich Nhat Hanh. Iš knygų „How To Love”, „The Miracle of Mindfulness”, „Going Home: Jesus and Buddha as Brothers”.
INFORMACIJA
Tchit Niat Chanis yra visame pasaulyje gerai žinomas dzenbudizmo mokytojas. 2013 m. jis buvo antras pačių įtakingiausių šių laikų dvasinių lyderių sąraše (pagal žurnalą „Watkins’ Mind Body Spirit”). Vienas aktyviausių dvasinių lyderių, rašančių socialiniuose tinkluose.
Gimė Vietname (1926 m. spalio 11 d.), 16 metų tapo budistų vienuoliu, pergyveno persekiojimą, tris karus ir daugiau nei 30 metų tremties. Septintajame dešimtmetyje organizavo socialinės pagalbos mokyklą (SYSS) Saigone, kuri rūpinosi karo metu sugriautų kaimų atstatymu, mokyklų ir ligoninių steigimu, padėjo benamiams. Vėliau išvyko į JAV ir baigė Prinstono universitetą, dar vėliau skaitė paskaitas Kornelio bei Kolumbijos universitetuose. 1967 m. kartu su Martinu Liuteriu Kingu (Martin Luther King) buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Šiuo metu gyvena nedidelėje budistų komunoje Plum Viladže Prancūzijos pietuose. Čia jis užsiima sodininkyste, skaito paskaitas, yra išleidęs daugiau nei 100 knygų.
.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ / Ve.lt