Nuo savanų iki savų namų

0 (0)

[slideshow_deploy id=’31815′]

Ar norėtumėte kažkurį iš šių kraštovaizdžių  matyti pro savo langą?

Jei Jūsų atsakymas yra „taip“, jis sutampa su didžiąją dalimi tarpkultūrinio tyrimo dalyvių, kurie teigė, jog norėtų gyventi tokio kraštovaizdžio apsuptyje. Pasak mokslininkų, būtent tokia aplinka – žolė ir pavieniai medžiai bei krūmai – vyravo Rytų Afrikoje, kurioje per 6 milijonus metų vystėsi mūsų protėviai. O prieš 70 tūkstančių metų Rytų Afrikos savanose iš neididelės, galbūt kelių tūkstančių individų populiacijos, išsivystė Homo Sapiens – dabartiniai žmonės. Mokslininkų teigimu, tokią mažą paskutinių Homo Sapiens protėvių imtį įrodo tai, jog du skirtingose Pasaulio vietose gyvenantys žmonės yra genetiškai panašesni vienas į kitą, nei dvi tose pačiose Afrikos vietovėse, tik skirtingose grupėse, gyvenančios šimpanzės. Gali būti, kad mes ir dabar instinktyviai renkamės tokias aplinkas, kurios prieš daugybę metų padėjo mūsų rūšiai išlikti.

Pasak aplinkos psichologijos eksperto Colin Ellard, žinodami, kokiame kraštovaizdyje mes instinktyviai norėtume gyventi, galime kalbėti apie mums svarbių erdvių (tiek eksterjero, tiek interjero)  parametrus, spalvas, tekstūras ir formas.

Jau esu rašiusi apie Jay Appleton prieglobsčio ir perspektyvos (refuge and prospect) teoriją: mes esame linkę rinktis tokias vietas, kurios suteikia prieglobstį, tačiau atveria ir perspektyvą. Toks mūsų pasirinkimas gali būti instinktyvus, likęs nuo tų laikų, kai mūsų protėviams tekdavo slėptis nuo plėšrių žvėrių tokioje vietoje, kurioje jaustųsi saugiai, bet tuo pačiu galėtų pamatyti plėšrūnus besiartinančius. Atsiveriančios Rytų Afrikos savanos platybės ir jose augantys medžiai bei krūmai, už kurių galima pasislėpti, kaip tik ir sudaro galimybes prieglobsčiui ir perspektyvai. Panašiose vietose mes ir dabar jaučiamės saugiai. Parkuose, miesto skveruose, kavinėse paprastai renkamės nuošalesnes, tamsesnes, po žemesniu stogu ar medžio šelšėlyje esančias vietas. Tuo pačiu, jaukiau yra tuomet, kai iš jų atsiveria šviesesnės ir aukštesnės erdvės. Panašias vietas galime susirasti ar susikurti ir savo namuose, gabūt kambario nišoje ar kampe.

Dar vienas „savanų palikimas“ gali būti ir tai, kad mums patinka šviesos ir šešėlų žaismas – toks, kokį matome būdami po plačia medžių lapija saulėtą dieną. Toks apšvietimas mums instinktyviai reiškia saugumą, nes pasprukti nuo pavojaus tokioje vietoje būdavo paprasta greitai įsliuogiant į medį. Galbūt čia slypi mintis ir apie tai, kad „geras apšvietimas“ nebūtinai reiškia „daug šviesos“, kaip dažnai gali atrodyti. Pasak „namų biblija“ vadinamos knygos „Sensual Home“ autorės, architetktės Ilse Crawford: „Intymiam būvimui ir mintims mums reikalingas šešėlis. Ryški šviesa paralyžuoja mūsų kūrybiškumą. Jei norime  aiškiai jausti ir mąstyti, turime leisti mūsų nuolat besižvalgančioms akims pailsėti,  o mintims leisti laisvai klajoti.“

Saugumą mūsų protėviams užtikrindavo ir Afrikos savanoms būdingas lengvai atpažįstamų linijų ir smulkesnių formų kraštovaizdis – tokioje aplinkoje būdavo paprasčiau pamatyti artėjantį plėšrūną. Tad dekoruojant namų ar kitų mums svarbių erdvių sienas, patartina rinktis paprastesnių formų, lengvai identifikuojamus ir smulkesnius tapetų ar sienų raštus, nes būtent tokie motyvai mums iš prigimties yra artimi ir teikia saugumo jausmą. Šiame kontekste galima paminėti ir šiltų spalvų svarbą, kurių apsupty jaučiamės jaukiau, kurių link mums norisi judėti: senovėje laužo šviesa ir šiluma buvo reikšmingas traukos objektas.

Minėto tarpkultūrinio tyrimo autoriai John H. Falk and John D. Balling pateikia kelias versijas apie tai, kaip iki šiol gali būti išlikusios stiprios sąsajos tarp pirmųjų žmonių gyventų vietų ypatumų ir mūsų pasirinkimų, susijusių su aplinka, kurioje norime būti. Pasak mokslininkų, visiems gyvūnams, kartais netgi skirtingoms jų rasėms, yra būdingas instinktyvus tam tikros gyvenamos aplinkos pasirinkimas. Tad tyrimų duomenimis, netgi toks sudėtingas elgesys gali būti genetiškai paveldimas. Yra ir kitas, man artimesnis ir, manau, mums daug svarbesnis bei suteikiantis daugiau galimybių paaiškinimas: tai, kokią aplinką mes, turbūt dažniausiai pasąmoningai, pasirenkame, susiję su estetikos idealais, susiformavusiais socialinėje aplinkoje ir perduodamais iš kartos į kartą per kultūros apraiškas. Šios teorijos šalininkai teigia, jog Pasaulis, kuriame gyvename, turi sociokultūrinį pagrindą; mūsų psichika ir kultūra yra labai tampriai susijusios tarpusavyje.

Jeigu net prieš 70 tūkstančių metų gyvenusių mūsų protėvių patirtis mokslininkams atrodo svarbi ir šiai dienai, tuomet kokią didžiulę svarbą mūsų gyvenamai aplinkai turėtų teikti artimesnės praeities kartų patirtis, formavusi mūsų kultūros ir tautos pasaulėžiūrą. Būtent apie tai kalba Carl Gustav Jung ir jo pasekėjai, matantys prasmę mituose, tautos, kultūros tradicijose ir simbolikoje, nuo kurių mes vis labiau tolstame. Ši tema svarbi ir tolimesniam žvilgsniui į savų namų kūrimą – tokių, kuriuose galėtume jausti emocinį komfortą ir aiškiai matyti savirealizacijos galimybę.

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / namuterapija.lt

Foto: environment.nationalgeographic.com, sciencedaily.com, grasslandsintheworld.weebly.com, vilnius.lt, trekearth.com

Seminaras „Savų namų vizija“ (namupsichologija.lt), kuriame daugiausia dėmesio skirsime dar artimesnėms namų patirtims: giminės, šeimos, savo namų istorijai ir jos ateičiai. Kviečiu registruotis!