Palaiminti kenčiantys…

0 (0)

– Kaip sekasi?
– Galiu kentėti!
– ???
– Pakenčiamai, ta prasme. O kam dabar lengva?!

Žiemkenčio* malda:

Tegul niekada nebus man lengva
Tegul nepatirsiu aš laimės be aukos
Tegul mano kryžius būna sunkiausias
O džiaugsmas te netemdo mano kančios

*,,Žiemkenčio“ sąvoką pasiskolinau iš poetės Ilzės Butkutės tam, kad vienu vaizdingu žodžiu galėčiau pavadinti visus asmenis, įsitikinusius, kad gyvenimas – tai nesibaigianti kančių grandinė ir atitinkamai kuriančius savo kančios kupiną egzistenciją.

Pati tema apie žiemkenčius gimė jaunųjų šokėjų koncerte. Tiksliau, ne gimė, o galutinai sunoko. Šiaip mantrą “o kam dabar lengva” girdžiu kone kasdien pramaišiui su “gyvenimas ir neturi būti lengvas“. Jau gana įprasta, kad žiemkenčio filosofiją propaguoja žiniasklaida, giminės užstalėje, troleibuso keleiviai, bet kai jaunos merginos kančios perkreiptais veidais šoka meilės kankinių šokius… ir gausi žiūrovų salė džiaugsmingai ploja!  Ei, žmonės! Nagi gyvenime ne tik kančia esti. Yra dar ir džiaugsmas, pavyzdžiui… Kodėl nesušokus, pavyzdžiui, džiaugsmo šokio? Laimės? Pergalės? Saulės? Pavasario?..

Peter Kreeft savo knygoje ,,Trys gyvenimo filosofijos“ išskiria tris vyraujančias gyvenimo filosofijas: beprasmybės, kančios ir meilės. Bet kai apsižvalgai aplinkui, atrodo, kad populiarumu visas lenkia tik viena – kančios. Kančios kupinas ne tik televizorius ir internetas, be kančios net ir menas nebeįsivaizduojamas.

Nueinu į baletą, prašom tau kančia! Gali ,,pasimėgauti“ kaip po gūdžią girią širdgėlos tąsoma blaškosi prie altoriaus paliktos nuotakos siela. Nueini į teatrą – ten gali matyti, kaip rėkdami ir vaitodami kenčia aktoriai kančioje gimusiuose režisieriaus sumanymuose, tarp niūrią niūrumą vaizduojančių dekoracijų. Bandai skaityti kokį romaną – o varge, kiek ten kančių iškentėta. Kartais kyla mintis, kad gerai autorius padarė išrašydamas visą savo kraujuojančią juodumą, o tai ir suicidas koks būtų prigriebęs.

Galvoju, gal čia koks kančios virusas išsidaugino? O gal gyvenimas kančioje, karts nuo karto žaizdas druska pasibarstant, madingu tapo?

Turime kūrėjus žiemkenčius, atlikėjus žiemkenčius, eilinius piliečius žiemkenčius, kurie be kančios savo gyvenimo prasmės nebemato. Vaikus žiemkenčiais auklėjamus, paauglius žiemkenčius nelaimingos meilės sopulius šokančius. Gal kad geriau susivoktų, koks gyvenimas jų laukia?

Dėl didesnio aiškumo pateiksiu kelis populiariausius žiemkentiško gyvenimo scenarijus:

• Bent jau dešimt metų (jei gali ir daugiau) reikia nieku gyvu neieškoti geresnio darbo, bet kentėti tame pačiame, kiekvieno pirmadienio rytą vaitojant ir save prievartaujant vilkti savo išsekusius žmogiškuosius resursus į tarnystę nekenčiam darbdaviui.

• Norintis tapti rimtu žiemkenčiu turi kuo ilgiau tverti santuokoje su degradavusiu sutuoktiniu ,,tik dėl vaikų“, tada išleisti vaikus į gyvenimus ir toliau gyventi kartu, velkant žmogų-vargelį per savo varganą gyvenimą kaip pačios Lemties dovanotą kryžių.

• Ištikimas kančios filosofijos fanas turi uoliai saugoti visas savo nuoskaudas ir įsižeidimus. Karts nuo karto reikia juos peržiūrėti, papildant atmintyje saugomus niekšų ir skriaudikų paveikslus naujais faktais ar atrandant dar neatrastas nuoskaudų pasekmes, dėl kurių kančia gyventi įgauna sodresnių spalvų.

• Reikia būti visada viskuo nepatenkintu tobulumo reikalautoju, įdėmiai skaičiuojančiu visų ydas ir trūkumus. Beje, norintis paaugti iki Žiemkenčio–Karžygio, turėtų daugiau dėmesio skirti nuolatinei savo paties trūkumų ir klaidų analizei. Ypač tinka nakties poilsio laikas nuo 3 iki 5 val.

• Žiemkentys turi visada aukotis ir iš paskutiniųjų stengtis išgelbėti pasaulį, pageidautina savo sveikatos ar/ir materialių resursų sąskaita. Ir kai neatsiras nė vieno, kuris norės už tai padėkoti – nauja kančios dozė garantuota.

• Žiemkentys negali turėti laiko nueiti pas geriausią draugą į gimtadienį, bet lengvai ras laiko sudalyvauti kaimyno pusbrolio draugo laidotuvėse. Apskritai, žiemkenčiai artimuosius mieliau linkę susitikti gedulo fone, nei džiaugsmo; jie mėgsta kartu švęsti Vėlines, bet ne Kalėdas; lankyti mirusius, bet ne gyvuosius…

• Žiemkentys niekada neleis sau ilsėtis. O jei toks noras kiltų, visuomet po ranka reikia turėti neatliktų darbų sąrašą, kad benutylantis kaltės jausmas vėl būtų sužadintas. Žiemkentys gali sau leisti ilsėtis tik tuomet, kai griūte išgriūna iš darbo kėdės dėl labai rimtos ligos (gripas ir peršalimas netinka) arba jau ištiktas komos.

• Laisvalaikis ir atostogos žiemkenčiui nereikalingi, nebent tai būtų tokia laisvalaikio forma, kuri didintų įtampą. Tuomet, aišku, labai tinka kelių parų itin varginanti ir tolima kelionė į kitą pasaulio kraštą, pageidautina labai nepatogiais būdais ir/arba su labai nemaloniais žmonėmis. Dar tinka griežtai suplanuota laisvalaikio dienotvarkė tampriai prigrūsta ,,reikia pamatyti“, ,,privaloma aplankyti“ ir ,,turiu susitikti“. Ir savaime suprantama, viskas turi vykti neatitrūkstant nuo darbinių reikalų.

• Meilė žiemkenčiui turi kelti kančią. Todėl jis negali priimti meilės iš jį mylinčio žmogaus, bet privalo reikalaus jos iš to, kuris jo nemyli. Žiemkentys renkasi ,,mylėti“ tuos žmones, kurie garantuos jam kuo didesnę nelaimingos meilės kančią. Tam tinka esantys santuokoje, sergantys priklausomybe, gyvenantys kitame pasaulio krašte, sporto ir kino žvaigždės ir pan… Tuomet jis gali rašyti kančios kupinas eiles ir viešinti jas savo Fb sienoje. Abipusė meilė ar tiesiog harmoningi santykiai – ne jam, nes juose nėra širdį draskančios kančios saldumo. Kartais tokie nelaimingos meilės medžiotojai man primena save britvutėmis pjaustančius sielos ligonius: jei nejaučiu skausmo – nejaučiu, kad esu gyvas…

• Vieną kartą paliktas žiemkentys privalo įsižeisti visam gyvenimui ir jokiu būdu nepriimti nė vieno po to sekančio pasiūlymo kurti artimesnį santykį. Jis privalo apibendrinti savo menką gyvenimo epizodėlį iki “visada ir visi” ir tvirtai laikytis savo nuomonės iki paskutinio kraujo lašo.

• Žiemkentys niekada neprašys pagalbos, nes jis privalo iškentėti visą savo kančią pats. Kaip gi kitaip taps tobulu Žiemkenčiu-Karžygiu? Jis didvyriškai kęs savo kūno ar sielos ligas, artimiesiems subtiliai leisdamas suprasti, kokioje nuolatinėje kančioje jis gyvena, bet niekada nesikreips pagalbos, nes ,,niekas jam padėti negali“.

• Psichologiškai išprusęs žiemkentys turi nuolat ieškoti savo kančios priežasčių ir visada jas rasti tik ten, kur nebeįmanoma nieko pakeisti: vaikystėje, praeituose gyvenimuose, karminėseskolose, nesėkmingai susiklosčiusiose aplinkybėse, prastuose artimų žmonių charakteriuose.

• Žiemkentys niekada sau neatleis, nes jo kaltė beribė. Jo nusikaltimas ypatingas ir toli pranoksta bet kokias žmogiškumo normas, todėl apie atleidimą negali būti net kalbos. Nebent tiktų kokia visą gyvenimą trunkanti bausmė, kurią žiemkentys pasiskiria pats sau ir griežtai pats save prižiūri, kad nepasinaudotų jokia amnestijos privilegija. Nes jei sau atleistų, jo nebekankintų nei gėda, nei kaltė. Kaip jis be jų gyventų? Praradęs savo žiemkentišką savastį…

• Dar jis negali sau leisti džiaugtis, nes žino (priešingai, nei naivuoliai ne-žiemkenčiai) apie ateinančią “juodą dieną” ir kantriai jai ruošiasi. Mintys apie laukiančias gyvenimo negandas puikiai pripildo kančios net ir džiaugsmingiausias akimirkas. Pavyzdžiui, apie ,,juodą diena“ ar ateityje laukiančius sunkumus tinka galvoti per krikštynas, vestuves, įvairių sukaktuvių progomis. Jei po ranka nėra jokios šventės, galima apie ateityje laukiančias problemas (ligas, netektis, bankrotą, gaisrą, karą ir t.t…) pagalvoti atėjus rudeniui, nes gamta apmiršta ir dienos trumpėja. Arba tam tinka pavasaris, nes gamta atbunda ir ima erzinti savo naiviu optimizmu. Žiema tinka, nes per šalta. Vasara taip pat tinka, nes per karšta.

• Žiemkentys privalo klausyti gyvenimo mačiusių žiemkenčių patarimų ir mokytis iš jų patirties. ,,Gyvenimas nėra toks gražus kaip tau atrodo”; “Atsibusk! Pažiūrėk realybei į akis!”, “Nusiimk rožinius akinius” – taip kalba pradedančių žiemkenčių mokytojai.

,,Iš tiesų, tai gyvenimas sunkus, žiaurus ir pilkas. Jei matai ar nori matyti kažkaip kitaip, tai tu esi mažiausiai naivus, bet greičiausiai, kad kvailas“ – tokia pagrindinė visų pamokymų idėja. O kas gi nori būti išvadintas kvailiu?

Žvelgiant per psichiatrinę prizmę, galima būtų sakyti, kad žiemkentys – tiesiog mazochistinė asmenybė, kuri savo veiksmais ir gyvenimo stiliumi sąmoningai siekia kančios patyrimo. Bet kodėl šis asmenybės sutrikimas mūsuose taip dosniai puoselėjamas? Tarsi mazochistinis gyvenimas kančioje reikštų kokį tai reikšmingą asmeninės brandos pasiekimą…

O juk iš tiesų tai mazochistas (arba kitaip, žiemkentys) nuolat įsižeidžia, yra linkęs viskuo ir visais piktintis, mėgsta skųstis, kad yra verčiamas būti auka be realios kaltės, jaučiasi pasmerktas, likimo nuskriaustas. Vyraujantys mazochistinės asmenybės jausmai: liūdesys, gilus nesąmoningas kaltės jausmas, pyktis. Lyg ir nieko malonaus, ar juolab siektino šioje gyvenimo filosofijoje nėra. Tai iš kur toks jos populiarumas? Na, jei žiūrėčiau iš komercinės psichologinių paslaugų teikėjo pusės, šį tendencija nėra tokia jau bloga…

Gali būti, kad kančios filosofija populiarėja dėl kančios suteikiamo tam tikro moralinio pranašumo. Ypač jei kančios turėtojas įsitikinęs tiesomis: ,,per kančias į žvaigždes“ arba ,,kenčiantiems dangus“. Apie šią mazochistui būdingą idėją – ,,moralinio pranašumo siekimas per sau pačiam primestą kančią“-  rašo filosofijos daktarė ir psichoanalitikė N. M. Wiliams. Nesvarbu net, kad realybėje tai reiškiasi kaip ,,kentėjimas, skundimasis, žalojimasis ar save nuvertinantis elgesys“.

,,Jiems atrodo, kad narsiai kentėdami nesėkmes jie palaiko savo savigarbą arba stiprina santykius su aplinkiniais ir kad šitai būtų neįmanoma, jeigu jie elgtųsi savanaudiškai (egoistiškai)“ – rašo N. M. Wiliams.

Tai štai taip su tais žiemkenčiais… Nieko žmogus nedaro šiaip sau, visame kame galima atsekti jo darnią asmeninę logiką. Plika akimi žiūrint, koks gi žmogus savanoriškai pasikankinti norėtų? Bet žiemkentys nori! Ir nori todėl, kad kančia jam labai reikalinga savigarbai ir savivertei sustiprinti, moralinį pranašumą iškentėtų kančių pastoliais kilstelėti.

Neteigiu, kad neegzistuoja skausmas ar kančia, taip pat nenoriu pasakyti, kad nebūna žmogaus gyvenime situacijų, kai iš tiesų nieko kito nelieka, kaip tik iškęsti, ištverti ir kaip nors išbūti. Bet yra labai skirtingi santykiai su kančia. Sveikas ir nelabai… Vienas, jau aptartas – demonstratyvus mazochistinis, o kitas – nuolankus ir tylus, toks apie kurį Tėvas Stanislovas rašo:

,,Kai susitinku kančią, aš sustoju ir tylumoje pradedu bręsti“…

Beje, kiekviena žmogaus psichologijos įdomybė, turi ne tik psichologines priežastis, bet ir dvasines. Mazochistinis santykis su kančia taip pat. Tą labai aiškiai išdėstė James Martin SJ:

„Kartais gyventi tamsoje atrodo natūraliau, nei pasukti į šviesą. Mes girdime balsus, kurie mums sako, kad esame neverti Dievo meilės, kad niekas nepasikeis, kad viskas beviltiška. Mes girdime […] Trukdytojo balsą. Mes linkstame labiau klausytis savo vidinių „demonų”, pasakojančių apie mus netikras istorijas ir ardančių mūsų tapatybę, nei atsisukti į Dievą, kuris žino tikrą mūsų istoriją ir tikrą mūsų tapatybę”.

Tikra mūsų tapatybė – tai meilė ir džiaugsmas. Tikroji išmintis – gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Jei bent akimirkai tuo patikėtume, argi nekiltų nerimastingas klausimas: kieno gi tapatybę aš tuomet išgyvenu, jei jau kelinti metai vaikštau niūraus kankinio veidu, skausme keliuosi ir tuštumoje guluosi? Jei esu gyvenimo vargą vargstantis vargeta – žiemkenčių žiemkentys, pavasario net nebelaukiantis. Kokia sielos liga mane užsipuolė, jei savo meilės kupiną savastį po niūrios kančios griuvėsiais palaidojau?

Libano pranašas Kalilis Džibranas (Kahlil Gibran) lakoniškai terapiškas šiuo klausimu: ,,Tavo džiaugsmas – tai tavo liūdesys be kaukės. Tai, kas kelia juoką, dažnai nuplaunama ašaromis“.

Tai gal nusiimkime tas liūdesio, kančios, nelaimingumo kaukes ir pasidžiaukime gyvenimu, kol dar gyvename?

„Kalvomis iš visų pusių atsklinda džiugesio bangos. Laukuose ganosi galvijų bandos; slėniuose noksta javai; jie kupini džiaugsmo, jie gieda jam giesmę.” Psalmės 65:12-13

Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt

Iliustracija: Hoach Le Dinh