Pasikeitė mano asmenybė: pastoviai pikta, suirzusi, verkiu be priežasties

0 (0)

Klausimas:

Laba diena,
kasdieną skaitau Jūsų tinklapį, ir nusprendžiau pati išsipasakoti ir išgirsti Jūsų nuomonę. Jaučiuosi gerus 2 mėnesius įnikus į depresiją ir nebežinau kaip iš jos išbristi. Visa gyvenimą save laikau nepataisoma optimiste, pastoviai būdavau su šypsena be priežasties, visada blogyje rasdavau kažką gero, pasižymėdavau tikrai visiems matomu nuoširdumu, naivumu, ryškumu ir geraširdiškumu, vakarėlių siela, draugų apsupta buvau.. Bet paskutiniu metu viskas pasikeitė, toks jausmas, jog pasikeitė ir mano asmenybė. Pastoviai pikta, suirzusi, verkiu kasdiną be priežasties, jaučiu pastovią baimę netekti mylimo žmogaus, bet ir elgiuosi taip, jog lyg atrodo man nerūpėtų. Kabinuosi prie smulkmenų, nors gyvenime taip nedarydavau, tapau beprotiškai pavydi, pastoviai apsiverkiu prie jo draugų, jei kas nors nepatinka, nors bandau visais būdai valdytis, man nepavyksta. Pastoviai pykstu, kad jis nelieka nakvoti ar, kad dėl darbo paskutinę minutę atšaukia pasimatymą. Mane ir pačią kartais erzina jo elgesys, viena minutę jaučiuosi, jog jis tas žmogus kurio seniai ieškojau, kitą aš nesuprantu ką su juo veikiu. Man jau 25 metai, aš noriu šeimos, bet surasti rimtą žmogų buvo labai sunku. Gyvenime turėjau 10 rimtų vaikinų su kuriais planavau ateitį, bet vis kažkas nepavykdavo. Aš noriu to žmogaus, noriu vyro, noriu vaikų. Bet nei vieno, nei kito neturiu. Ir kyla daug abejonių ar turėsiu. Dėl mylimo žmogaus galiu atiduoti viską. Bet kai atgal negaunu nieko, jaučiuosi sugniuždyta. Man mano dienos tapo per daug monotoniškos. Rytas atsikeliu, palendu po dušu, susitvarkau namus, išeinu į darbą, pastoviai nuleidus galvą, nors ankščiau eidavau su šypsena iki ausų, vos ne vos atkenčiu darbo dieną, ankščiau mėgdavau savo darbą, jis įdomus, nemonotoniškas, mano viršininkai auksiniai žmonės, aš pati užimu aukštas pareigas, bet mano darbingumas kažkur išgaravo, darbas nebeteikia malonumo, skaičiuoju minutes, taip minutes, čia nė kiek neperdedu, ir vis nervinuosi, jog tiek daug liko. Atostogas išnaudojau baigiamojo rašymui ir artimiausius pusė metų jų neturėsiu. Po darbo visada susitinku su geriausiais draugais, bet ir jie nebeteikia malonumo, dažnai sėdžiu tyli, norisi ramybės, nors ankščiau visi sakydavo, jog esu kompanijos siela. Jau net alkoholio netoleruoju, nuo 1 bokalo alaus jaučiuosi girta ir tai matosi aplinkiniams, nebenoriu nei valgyt, valgau vos 2 kart per dieną. Paskutiniu metu pasireiškia didelė fobija vabzdžiams ir vorams, kartais dėl to jaučiuosi kaip beprotė, pamačius šalimais vabzdį, per kūną pereiną baisus šiurpulys ir vos ne bėgte išbėgu iš patalpos, ir tą dieną, net praeinant pro šalį, pro tas, duris nukrato baisus šiurpulys. Kiekvieną vakarą verkiu be priežasties, pradėjau mėgti vienišus pasikukčiojimus ar net pasiklydimus. Karais, kai blogai jaučiuosi, nežiūrėdama į laikrodį ar orą, tai būną ir 2 val. nakties, ir per liūtį aš išeinu pasivaikščioti nežinomu maršrutu, kad pasijusčiau geriau. Turiu ir kitų problemų. Gaunu minimumą, nuomojuosi butą, moku lizingus, kartais net nežinau ar turėsiu vakare ką valgyti. Su tėvais niekada nesutariau taip kaip norėčiau, todėl niekada pas juos negrįšiu gyventi, o nuoma brangi, esu įlindus į skolas. Šiandien jau nežinau ką pietums ir vakarienei valgysiu, mano telefonas užblokuotas, nes nesumokėjau sąskaitų. Gyvenu didelėje nežinomybėje. O pagalbos prašyti nenoriu. Turiu žmonių kurie man padėtų, bet mano principai to neleidžia. Jaučiu kaip per 2 mėnesius iš nuoširdžios, mielos, naivios mergaitės tapau kažkokiu blogiu, ankščiau norėdavau padėti žmonėms, užleisdavau vyresnius prie kasų pirmus, padėdavau elgetavusiems, pastoviai gatvėje su plačia šypseną, o dabar viskas atvirkščiai vyresni prie kasų erzina, pastoviai susiraukus ir gyvenu nežinomybėje. Kartais net kyla minčių apie savižudybę, kartais turiu didelį norą einant gatve nualpti, susirgti kažkuo rimtu ir nežinau kodėl. Bet tokia savijauta mane trikdo, nebeatpažįstu savęs.

Atsakymas:

Rašote, jog pastaruoju metu labai pasikeitėte ir iš linksmos, optimistiškos tapote pikta, irzlia, niūria. Panašu, jog dabartinė jūsų būsena yra susijusi su tuo, jog nepavyksta susikurti sau saugumo (finansinio tame tarpe) bei įgyvendinti savo svarbių siekių ir patenkinti savo svarbių poreikių – turėti artimą patikimą žmogų šalia, kurti su juo šeimą ir turėti vaikų.

Turėjote jau ne vienus rimtus santykius, tačiau jie vis nutrūkdavo ir štai dabartiniai nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Jūsų siekyje sukurti šeimą girdžiu daug nerimo, įtampos, baimės, kad tai neįvyks. Tačiau būtent šie jausmai tikriausiai jums kiša koją kuriant kokybiškus, abu partnerius tenkinančius santykius.

Jūs pasiryžusi dėl santykių viską atiduoti, tačiau vargu ar norint sukurti harmoningus santykius to iš tiesų reikia. Atiduodama per daug savęs, per daug tikitės ir iš kito, kas žlugdo jus ir jūsų artimą žmogų tuo pačiu. Harmoningi santykiai tai dviejų žmonių pasaulių susijungimas, kurie susijungia tam tikra pakankamai tampria jungtimi, suteikiančia erdvės abiejų asmenybių individualumui ir asmeniniam augimui. Atiduodama save to lyg ir atsisakote, bet tuo pačiu pati tampate nelaiminga santykyje.

Be abejo, jūsų nerimą dar labiau stiprina finansinė jūsų padėtis ir tai, jog norite išlaikyti savo nepriklausomybę nuo tėvų, su kuriais nelabai sutariate, tačiau, panašu, jog bijote, kad tai gali nepavykti. Lendate į skolas, o tos skolos tik dar labiau stiprina jūsų nerimą. Panašu, jog jūsų nerimas tiek stiprus šiuo metu, jog pradeda atsirasti naujų nepaaiškinamų baimių (baimių vabzdžiams). Šios baimės ir jūsų niūrumas, bei irzlumas, panašu, jog siejasi su jūsų stipriu vidiniu nerimu dėl to, jog nepavyksta sklandžiai užtikrinti sau saugumo. Čia girdžiu ir jūsų išdidumą neprašyti pagalbos. Tikriausiai su tuo susijęs ir papildomas, gėdos jausmas, kuris, be abejo, nepalengvina esamos padėties.

Jūsų noras nualpti, susirgti kažkokia liga, ar bandyti žudytis, panašu, jog yra susijęs su noru, kad kas nors pagaliau imtų ir pasirūpintų jumis, išspręstų visą nepalankiai susiklosčiusią situaciją ir kad pabudusi po ligos galėtumėte gyventi naujai.

Iš tiesų jūsų laiške girdžiu, jog jumyse tūnantis vaikas dar tikrai nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų gyventi savarankiškai, tad tą savo vidinį vaiką užsiauginti ir galėtų būti jūsų sveikimo kryptis.

Pati minite, kad anksčiau turėjote daug vaikiško naivumo ir džiugesio, bei optimizmo. Tačiau dabartinėje situacijoje susidūrėte su tuo, jog optimizmo neužtenka, problemas išspręsti, reikia dar ir suaugusiojo tvirtumo, kurio gal ir pritrūkote ir labai išsigandote.

Jūsų vidinis vaikas tikrai turi pakankamai išteklių suaugti, tiesiog pamėginkite pati patikėti juo, bei patikėti tuo, jog pasirūpinti savimi galite pati. Pradėti siūlyčiau nuo savo finansų aiškaus susiskaičiavimo, bei planų susidarymo, kai žinosite, kiek iš tiesų pinigų turite, kiek galite sau leisti, per kiek laiko išsimokėsite skolas, bei kiek pinigų lieka maistui – galėsite daryti sprendimus, gal keisti būstą, gal mažiau išleisti, gal dar ką nors, bet tikrai pasijusite tvirčiau, nes galėsite bent kažkiek įtakoti savo dabartį, bei ateitį. Finansinis aiškumas turėtų suteikti jums bent šiokios tokios tvirtybės, bei sumažinti nerimą. Tai būtų pirmasis svarbus žingsnis, na, o tolimesni žingsniai būtų patikėti savimi ir tuo, jog galite išspręsti bet kokias jus užklumpančias problemas.

Jei jausite, kad nepavyks susitvarkyti pačiai – nepabijokite kreiptis ir rimtesnės psichologo pagalbos.

Sėkmės jums auginant savo vidinį vaiką!
Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org