Pavydas

1 (1)

„Žmonėms malonu jausti savo vertę …” [B. Spinoza]

[Interpretacija imituojant Michelio Montaigne’io introspekcijos metodą…]

Visa tai, kas tą (savi)vertę gali atimti sukelia man nemalonias emocines reakcijas ar nemalonius jausmus. Jei jaučiu, kad praradimas neišvengiamas – apmaudu, atskuodžia nusivylimas ir t. t. Jei manau, kad neteisėtas, nepagrįstas – pykstu…

Pavydas, tai jausmas, kad esu nevertingas, mažiau vertingas nei kitas. Jei suvokiu, kad kitas turi kažką vertinga teisėtai ar pagrįstai, tad lyg ir nėra ko pykti – bet vat tiesiog pavydu.

Kitas turi tai ko neturiu aš ir tai ką kitas turi atrodo man labai vertinga (ypač jei pavydas stiprus). Ir tai nemalonus, išties tarsi baudžiantis jausmas (ypač jei tas pavydas stiprus), toks slegiantis menkumas, lyg nekantraus šuns inkštimas, o kartais it riebus Amazonės smauglys, du-si-nan-ti aistra perauganti į godumą… Žodžiu – vidinė įtampa, ką čia dar be pasakysi.

Tai kas man konkrečiai sukelia pavydą priklauso nuo mano vertybių: kažkam tai bus prašmatnūs batai, kažkam mašina, burlaivis ar lėktuvas, kitas pavydės malonios draugijos, dar kitas – intelekto, pasiekimų politikoje, sporte ar mene, bus ir tokių kurie pavydės didvyriškų poelgių, egzotiškų patirčių, laimingos šeimos ar charakterio savybių…

Malonus vertingumo jausmas skatina jo siekti ir yra tarsi apdovanojimas jau pats savaime.

Vertingi galime būti tik tarp kitų, dėka kitų ar veikdami kitų labui. Išeina, kad apimtas pavydo esu išties „skatinamas” kažkaip reikštis, būti naudingu žmonėms ar bent jau sau.

Pavydo jausmas gali visai šauniai pasitarnauti, jei dėsiu pastangas ir pats save ugdysiu, kad gaučiau tai ko neturiu ar tapčiau toks koks dar nesu. Nepasitarnaus, o gal net pakenks – jei išdidžiai, o gal tiesiog sakykime ginybiškai (vengdamas to kas nemalonu jausti, įtampos), savo pavydą neigsiu (išstumsiu). Turbūt blogiausia pavydo išraiška, kai dėl jo stengsiuosi kito vertingumą pasisavinti, apjuodinti, sumažinti ar sunaikinti. Labai nepatikimas metodas, nes visų kuriems sekasi neapjuodinsi, nesunaikinsi, nesumenkinsi, kur kas lengviau/prasmingiau „pasisodinti obelų sodą” pačiam, pradžioje, kad ir menkutį, jau šis tas, o jei vis dar bus labai pavydu, tai ir didesnį, didesnį, didesnį…

Svarbu pradėti, ir tada pradžioje, kad ir visai nerangūs judesiai, galiausiai virsta meistrišku ritmu. Kad ir koks ilgas būtų kelias – jo įveikimas prasideda nuo vieno paprasto žingsnio, o tam, kad kažką pasiekčiau – tiesiog turiu siekti iki galo.

Kuo tauresnės vertybės, tuo pavydas naudingiau man pasitarnaus.

O ar galima apskritai nejausti pavydo? Ir kokia pavydo prasmė atrodo tau?

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu