Priklausomybių psichologija0 (0)
Metai iš metų bandoma surasti priešnuodžių pažaboti norą svaigintis. Keliami klausimai, ar geriančių, rūkančių, narkotikus vartojančių tėvų vaikai turi didelį šansą sekti tėvų pėdomis? Teigiama, kad priklausomybė tėra stipresnė aistros išraiškos forma. Nagrinėjami asmens būdo bruožai, kurie turi įtakos nenugalimos traukos atsiradimui. Kaip yra iš tikrųjų? Kodėl priklausomybė tampa didžiąja gyvenimo rakštimi? Šiais klausimais pasikalbėjome su centro „Visas pasaulis“ vadovu, psichologijos mokslų daktaru Mariumi Daugelavičiumi.
– Kuo priklausomybė skiriasi nuo aistros?
– Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Priklausomybė dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, iš kaltės ar gėdos jausmo, ar net iš neapykantos sau.
Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejo, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Tai trauka, kuri apeina žmogaus sąmonę.
Na o aistra – tai žmogaus meilės kažkam išraiška – žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę – juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju – kuriančios. Aistra veda žmogų link gyvenimo, o priklausomybė – nuo gyvenimo.
– Kokie žmonės dažniausiai tampa priklausomais?
– Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti – juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Taip atsiranda narkotikai, alkoholis, rūkymas.
– Kuo panašios visos priklausomybės tarpusavyje – alkoholis, narkomanija, rūkymas?
– Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Žmogus nebegali atsisakyti savo priklausomybės net ir panorėjęs.
Mintys, norai, poelgiai – viskas krypsta link priklausomybės objekto – kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Šis dėmesio ir reikšmingumo perkėlimas link priklausomybės objekto turi vieną labai svarbų psichologinį momentą – užgožia kitas žmogaus problemas, jos tampa nebe tokios svarbios.
Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos – santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe – atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona – reikia parūkyti. Nesėkmė versle – narkotikų dozė.
Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios. Jei neišeina to pasiekti realiame gyvenime, išspręsti realias problemas – tada ieškoma alternatyvų kaip sukurti kitokį pasaulį.
– Ar polinkis priklausomybėms – paveldimas?
– Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato – ir gera, ir bloga. Jie tiki tuo, ką mato, o ne tuo kas yra jiems sakoma.
Beviltiška sakyti vaikui – nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Arba mokyti, kad alkoholis yra blogai, jei tėvai jį be perstojo vartoja.
Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Žmogus užauga ir pasąmoninės programos pradeda veikti – atsiranda trauka tam, ką jis matė vaikystėje.
Psichologą dr. Marių Daugelavčių kalbino Rūta Mykolaitytė
Svetainė: psichologas.org