Vaikų baimes dažnai išprovokuoja patys suaugusieji0 (0)
Vaikai gali bijoti pačių įvairiausių dalykų, tačiau svarbu neužmiršti ir tai, kad tai labai svarbi emocija, signalizuojanti apie pavojų bei padedanti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Tam tikros baimės gali būti natūralios tam tikriems vaiko raidos etapams ir dažniausiai jos išnyksta.
- 7-12 mėn. vaikas bijo nepažįstamų žmonių.
- 18 mėn. – atsiskyrimo, artimųjų praradimo baimė.
- 1-5 m. – triukšmo, gamtos reiškinių (griaustinis, audra,), atsiskyrimo nuo tėvų, tamsos, eiti miegoti. Vaikas pradeda fantazuoti ir atsiranda raganos, šmėklos, baubai. Gali bijoti gyvūnų, vabzdžių.
- 6-12 m. – dažniausiai bijo kūno sužeidimų, ligos, plėšikų, vagių, bausmės ir nesėkmės.
- Nuo 12 m. vaikai bijo pasimetimo, pasmerkimo, nuvertinimo socialinėse situacijose.
Apie tai, kad vaikas bijo, gali rodyti tam tikrų vietų ar socialinių situacijų vengimas, perdėtas pasyvumas, apatiškumas, dirglumas, atsiribojimas nuo aplinkos, pernelyg didelis susijaudinimas, sumažėjęs arba padidėjęs aktyvumas, išsiblaškymas, miego pablogėjimas. Pernelyg ko nors baiminantis mažėja protiniai gebėjimai, sunku koncentruoti dėmesį, sunkiau sekasi įsiminti, dėl to vaikai gali pradėti prasčiau mokytis ar blogiau elgtis mokykloje.
Tam tikros baimės yra būdingos visiems vaikams ir tai yra normali vaiko raidos dalis. Su tėvų pagalba baimės yra išaugamos ir specialistų pagalbos neprireikia.
Svarbu vaiko baimės neignoruoti, reikėtų pasikalbėti, išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikas bijo. Nereikėtų nuvertinti ar bandyti įtikinti, kad to ar kažko kito nėra, reikėtų pripažinti, kad ir suaugę kartais kažko bijo ir tai yra visiškai normalu. Vaikas pasijaus nesuprastas ir nepradės mažiau bijoti, jei bandysime prieštarauti jo baimėms. Jei vaikas bijo kažko labai konkretaus, būtų verta sudaryti saugias situacijas, kuomet jis tą objektą galėtų apžiūrėti, prieiti arčiau, priliesti, pvz.: šuniuką. Rekomenduojama sukurti sąlygas saugiam tyrinėjimui, eksperimentavimui. Kai vaikas kažko bijo, galima jį paskatinti, pamokyti nusiraminimo metodikų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos prieš užmiegant, galima pasiūlyti jam pafantazuoti ir iš baisaus personažo mintyse jį paversti juokingu – galima parodyti, kad fantazijos dėka vaikas gali su tuo susitvarkyti.
Su mažais vaikais (apie 2 m.) taip pat galima pažaisti žaidimą, kai ieškome „baubo“, jį surandame ir išmetame. Su vyresniais vaikais galima aptarti situacijas, kurių jie bijo – blogiausią jo scenarijų. Kai aptari, kas gali būti blogiausia toje situacijoje, tai sumažina įtampą, vaikas pasijaučia saugesnis, nei tai nuneigiama ar nutylima.
Nugalėtas baimės vaikas tampa pasyvus, apatiškas arba pernelyg susijaudinęs. Į specialistus vertėtų kreiptis kai vaikui baimės trukdo bendrauti, jis tampa labai susivaržęs, ribojantis savo poreikius, kai baimė yra visa apimanti ir trukdo kasdieninėje veikloje bei labai stipriai įtakoja visos šeimos funkcionavimą. Pernelyg didelė, neįveikiama baimė gali sutrikdyti normalią vaiko raidą.
Manoma, kad kai kurios baimės yra įgimtos. Tokios kaip aukčio, skausmo, nepažįstamų žmonių. Tai yra evoliucijos pasekmė, nes to pasekoje baimė leidžia mums apsisaugoti.
Kitos baimės gali būti susijusios su grėsmę keliančiomis situacijomis. Jei vaikas susiduria su kažkokia situacija, kuri siejasi su ankstesniu patirtu baimę sukėlusiu įvykiu, tai vaikas gali pradėti jos bijoti (pvz.: jei vaikas skendo, vaikas kitą kartą gali bijoti vandens). Tai vadinama atkuriamosiomis baimėmis.
Įsivaizduojama baimė – susijusi su besivystančia vaiko vaizduote. Vaikai įsivaizduoja įvairius personažus, prikuria su jais susijusių istorijų ir įsibaimina.
Dar viena baimės priežastis yra baimių perėmimas iš suaugusiųjų pasaulio. Jei suaugę gąsdina vaiką „jei nemiegosi ateis ragana“, tai vaikas bijos eiti miegoti. Dažnai tokias baimes išprovokuoja patys suaugusieji gąsdinimus naudodami kaip metodą sudrausminti vaiko netinkamam elgesiui.
…
Psichologė Inga Šulcienė / manopsichologija.lt