Vaikas čiulpia pirštą5 (1)
Kreipiuosi į jus sužinojusi, kad galima gauti psichologo atsakymą į rūpimą klausimą.
Viskas prasidėjo nuo tada, kai Joriui suėjo 3 mėnesiai. Jis lyg ir netyčia įsikišo du dešinės rankos pirštus (rodomąjį ir didįjį) į burną ir jam tai baisiai patiko. Iki šiol , jam dabar 4,5 m., jis gana dažnai juos pačiulpia. Puikiai žinau, jog tai reiškia jam nusiraminimą, saugumą. Jis užmiega tik tuomet, kai pačiulpia pirštą. Jis yra mano pirmas vaikas, aš jam niekados nedaviau čiulptuko. Maniau, kad tai gali tik pakenkti.
Būna, kad kartais kas nors labai griežtai pasako (arba aš, arba visai nepažįstamas žmogus), kad „Prašau nečiulpti piršto”. Vaikas tuomet pradeda labai verkti, labai susinervina. Lyg kas nors norėtų tuos pirščiukus iš jo paimti… Jam tai labai svarbu.
Skaičiau daug kur, kad tai būdinga jautrioms asmenybėms, kad tas dažniausiai yra išaugama. Girdėjau taip pat apie suaugusį žmogų, kuris kartais vis pačiulpia pirštą.
Noriu paklausti, ką man reiktų daryti – gal jūs kaip profesionalas galite patarti, kaip atpratinti jį nuo šio įpročio? Ar laukti, kol jis pats atpras?
Blogiausia, kad pirštai nebūna visuomet švarūs ir galima pasigauti visokiausių ligų… Ačiū Dievui, iki šiol daug nesirgo jis dėl to.
Ačiu Jums už atsakymą.
Pagarbiai,
Milda
Atsakymas:
Sveika, Milda. Suprantu Jūsų susirūpinimą – kiekviena mama nori savo vaikui visko, kas geriausia, ir svarbiausia – kad jis augtų sveikas. Pasistengsiu išsklaidyti Jūsų nerimą.
Taigi, apie pirštų čiulpimą. Tai yra natūralus elgesys: nėštumo metu darytos ultragarso nuotraukos rodo, kad pirštą (dažniausiai nykštį) čiulpia dar negimę kūdikiai. Daugiau kaip pusė vaikų iki dviejų metų amžiaus čiulpia vieną ar kelis pirštus reguliariai, dar daugiau tai daro kartas nuo karto.
Manoma, kad pirštų čiulpimas padeda vaikui nusiraminti, susidoroti su įtampa, pasijusti saugesniam, lengviau ištverti fizinį skausmą ar kažkokį nepatogumą. Vaikui augant, šis elgesys savaime praeina ir priešmokyklinio amžiaus vaikai pirštus čiulpia labai retai. Vyresni kaip 4 metų vaikai pirštus čiulpia labiau iš pripratimo, negu norėdami nusiraminti.
Pirštų čiulpimas visiškai nepriklauso nuo to, ar vaikui buvo duodamas čiulptukas. Jei atidžiai stebėsite sūnų, pamatysite, kad čiulpdamas pirštą labai dažnai jis veikia dar ką nors – sukioja plaukų sruogą, kažką daro su žaisliuku, trepsena koja ir pan. Pats čiulpimo veiksmas jam yra pusiau automatinis ir vaikas sunkiai gali jį kontroliuoti.
Ar pirštų čiulpimas yra problema? Ne, nes tai nekenkia net tais atvejais, kai vaiko piršteliai nėra steriliai švarūs. Taip – jeigu pastebite prastą vaiko sąkandį ar čiulpiamų pirštų deformaciją (pavyzdžiui, jei pirštukas vystosi lėčiau, negu kiti pirštai, yra plonesnis). Taigi, ar Jūsų sūnaus pirštų čiulpimas yra problema, turite nuspręsti Jūs, Milda.
Kaip atpratinti? Visų pirma, negalima juoktis iš pirštus čiulpiančio vaiko, jį pašiepti ar erzinti. Taip pat nepatarčiau tepti pirštukų jokiais tepalais, barstyti druska ar pipirais (nepatyrusios mamos kartais taip elgiasi pamokytos močiučių ar tetų).
Keturių su puse metų vaikas jau yra pakankamai sąmoningas ir puikiai supranta, kas yra pagyrimas ir baudimas. Nebauskite Jorio už pirštų čiulpimą, nebarkite jo, bet kiekvieną kartą, kai jis nečiulpia pirštukų, pagirkite jį – tokiu būdu duosite daug dėmesio už teigiamą elgesį. Pastebėjusi pirštukus burnoje, pasistenkite sūnų kuo nors sudominti, nukreipti jo dėmesį, duokite ką nors jam į rankas, leiskite kažką neįprasto ar įdomaus apžiūrėti – pirštukai savaime iškris iš burnos. Kitas labai paprastas būds ištraukti pirštukus iš burnos – kalbinti vaiką, juk kalbėti su pirštu burnoje yra labai nepatogu. Paprašykite Jorio ką nors papasakoti, klauskite jo nuomonės, kartu padainuokite, padeklamuokite eilėraštuką.
Pateikite Joriui kitų vaikų pavyzdį, parodydama, kad kiti vaikai piršto nečiulpia. Mes visi norime būti tokie pat, kaip kiti, todėl toks pavyzdys užkrečiamas. Galite paaiškinti sūnui, kad pirštą čiulpia tik maži vaikai, todėl jei jis čiulps pirštą, tai dovanų gaus tik tokių, kokias gauna maži vaikai, pvz., barškučių, o ne mašinėlių ar Lego.
Atpratinimo procesas turėtų nebūti per trumpas. Elgesio pokyčiai vyksta lėtai, tam reikia skirti iki pusės metų, todėl Jums, Milda, prireiks kantrybės ir atkaklumo. Nepamirškite, kad pagrindinių taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai. Todėl jei Jūsų nuspręsite, kad Jorio pirštų čiulpimas yra negerai ir jį reikėtų nuo to atpratinti, nei močiūtė, nei tėtis, nei senelis neturi leisti čiulpti pirštų. Sėkmės Jums būnant gera mama!
Psichologas
Arūnas Norkus
Įdomus straipsnis! Tačiau mano dukrytei jau greit bus 6 metai ir piršto čiulpimas yra problema, nes sąkandis labai jau neteisingas pasidarė. Tik norėčiau idėjų, kaip galėtume ją atpratinti čiulpti pirštą, nes ji tai daro tik prieš užmigdama, o dažnai ir miegodama, ypač paryčiais. Ji jau didelė ir pati labai labai nori atprasti čiulpti pirštelį, kartais net verkia prieš miegą, sako: aš labai labai noriu atprasti čiulpti pirštą, tačiau be pirštelio neužmiega, o paryčiais net ir pati nepajunta, kaip įsikiša jį į burnytę. Mes bandėm ir jūsų nerekomenduojamus tepimus, ir silikoninį antpirštį,ir su pirštine miegoti, ir kalbam daug, ir dantukų kreivų nuotraukas žiūrim, ir pas stomatologą lankėmės, o rezultatas tas pats… tiesiog nesąmoningai tas pirštelis įlenda ir viskas. Iš dukrytės mes niekada nesijuokiame ir nesišaipome, ji labai protinga, aš kartais net naktį ją miegančią nufotografuoju, kai pirštelis ne burnytėje, ryte paroddau nuotrauką, pagiriu. Bet jai be pirštelio neina užmigti, ir paryčiais ji net nejaučia, kada jis įlenda. Ar turite dar kokių nors patarimų?