Kai gimė dukrytė, aš visiškai nebejaučiu potraukio savo vyrui0 (0)
Laba diena. Jau kurį laiką svarstau, kam galėčiau papasakoti apie savo problemą. Esu 23 metų, ištekėjau būdama 21 m. Tekėdama jaučiausi laiminga, maniau labai mylinti savo vyrą (jis už mane 8 metais vyresnis), jaučiau stabilumo, užtikrintumo jausmą. Netrukus po vestuvių sužinojau, kad laukiuosi, mudu abu labai laukėm ir džiaugėmės būsimu vaikeliu. Vyras manimi labai rūpinosi, visada paisė mano nuomonės. Bendravimo prasme, mes labai panašūs – požiūris, siekiai vienodi, aišku pasitaiko ir nesutarimų, dažniausiai aš pykstu dėl to, kad jis visus rimtus reikalus palieka tvarkyti man, trūksta vyriškumo. Didžiausia bėda atsirado tada, kai gimė dukrytė. Aš visiškai nebejaučiu potraukio savo vyrui. Jokio, nei seksualinio, nei dvasinio. Pati nesusigaudau kodėl, juk jis tikrai mums yra geras, man jis dar simpatiškas, kaip vyras. Tikrai nenoriu ardyti savo šeimos, tik nežinau ko griebtis, kad vėl viską atgaivinčiau. Miegamajame išbandome visokių naujovių, tačiau man jokio rezultato – jokio jaudulio, jokio noro mylėtis. Vyras dažnai rengia romantiškus vakarus, bet man tai širdies nebejaudina. Bandžiau teisintis gimdymu, tačiau po jo praėjo jau 8 mėnesiai. Kodėl taip yra? Kas darosi su manimi? Ką daryti? Vyras labai jautrios sielos, nenoriu jo skaudinti ir šito pasakoti. Ačiū už atsakymą iš anksto.
Indrė (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Labas, Indre,
Perskaičiau Tavo laišką. Gerai, kad nusprendei mums parašyti, tai pirmas žingsnis link pasikeitimo. Prieš 2 metus susituokei su vyru, netrukus gimė dukrelė. Santykiuose su vyru matai bėdą savyje. Tvirtini, kad Tavo vyras dažnai rodo dėmesį, išklauso, paiso Tavo nuomonės. Tačiau, nepaisant visų pastangų, vyras Tavęs netraukia. Supratau, kad nesinori su juo kalbėti, būti, mylėtis. Vyras apie Tavo jausmus nežino. Nori sužinot, kokios atšalimo priežastys ir ką daryti toliau.
Tik perskaičius Tavo laišką, negaliu pasakyti, kokios „atšalimo“ priežastys, tačiau akivaizdu, kad kažkas Tavo viduje neleidžia (draudžia) palaikyti artimus santykius su vyru. Rašai, kad vyras Tavęs nebejaudina nuo dukters gimimo, tai ar galima sakyti, kad dukters gimimas atitolino Tave nuo vyro ir pati sau draudi palaikyti artimus dvasinius, seksualinius santykius su juo? Ką dukters gimimas pakeitė Tavyje, kad dingo noras bendrauti, mylėtis su vyru? Nepaisant to, Tau vis tiek svarbu atgaivinti artimus santykius. Rašai, kad vyras nieko nežino ir nenori jo skaudinti apie tai kalbėdama. Tavo vyras pažįsta Tave ir pastebi bet kokį pasikeitimą. Manau, kad jį taip pat neramina tai, kad Tu atitolai nuo jo, todėl stengiasi patraukti Tavo dėmesį, paruošia romantišką vakarienę. Nežinau, ar Tu gali viena išspręsti šią problemą, manau, kad „atšalimo“ priežasčių reikia ieškoti kartu. Pasikalbėkite, gali paklausti savo vyro, ar jis patenkintas judviejų santykiais, išsakyk ir savo mintis.
Rašai, kad vyras dažnai Tau ruošia vakarienes, jos Tau nesukelia jokių jausmų. Natūralu, kad tai, kas dažnai kartojasi tampa kasdienybe ir nebesukelia susižavėjimo, jaudulio. Bet ar tu ruošei savo vyrui romantišką vakarienę, bandei jį kaip nors kitaip nustebinti? Jei jo staigmenos Tavęs nejaudina, tai gal jaudulys kiltų tada, kai pati norėtum, stengtumeisi nustebinti savo artimą žmogų?
Mini, kad vyras dažnai svarbiausius darbus palieka Tau. Matyt, Tau tenka priimti ir svarbiausius sprendimus šeimoje. Prisiėmei lyderio vaidmenį. Pabandyk, kai kuriuos sprendimus palikti jam, nepriimk sprendimo pati, atsisakyk apsispręsti ir rezultatas Tave gali nustebinti. Gali būti, kad šeimoje jautiesi vyro vaidmeny, trūksta jausmo, kad kažkas globoja, rūpinasi, nereikia rūpintis sąskaitom ir pan. Išsakyk savo viltis vyrui, gal jam taip pat to trūksta. Niekada nežinai, kol nepasikalbi…
Kantrybės,
Psichologė Gabrielė Vilkaitė
skaitau skaitai… ir nelabai suprantu… nenoriu nieko įžeisti, tiesiog nuoširdžiai, blondiniškai užduosiu klausimą, nes man nuoširdžiai įdomu :)))
kokia prasmė psichologui per pusę laiško (o gal net ir daugiau) atkartoti tai, ką rašo klausiantysis??? ar taip psichologas parodo, kad suprato ką klausiantysis jam rašo? kokia to prasmė? o gal taip bando prailgint patį atsakymą? kodėl negalėtų truputį trumpiau rašyti apie klausiančiojo laišką, tarkim 2-3 sakinius, o daugiau papasakoti apie pačią bėdą ir jos sprendimo būdus? daugiau patarimų? daugiau pagalbos? ar psichologo supratimas apie kliento būseną ir yra pagalba? aš suprantu, kad psichologas padeda pačiam susivokti apie bėdą ir pačiam priimti tam tikrus sprendimus, bet kliento žodžių atkartojimas, kaži ar padeda…
Tai gal kontraceptikai kalti? Jie neretai visiskai uzslopina moters libido. O gal dar maitinate pati? Kol zindote, noras labai sumazeja, man jis grizo pabaigus zindyti. O gal depresija? Arba paprasciausias nuovargis, juk rezimas kardinaliai pasikeite…
Visas kompleksas priežasčių, neverta gal gilintis. Tiesiog priimkite tai ramiau. Dabar tokia jūsų nuotaika, jus norite ramybės, globos. Nesijauskite atsakinga saugoti vyro jautrią sielą nuo sumušimų.
Nes jeigu jaučiate, kad jūsų pareiga saugoti vyro emocinę būklę apsikraunate bereikalinga našta. Suprantama, nereikia išsyk užsipulti kad jis šioks ar kitoks . Tiesiog leiskite jam rūpintis. Sudarykite sąlygas pagloboti menkiausiuose dalykuose . Patikėkite vyriškuosius darbus, apie kuriuos lengvai užsiminėte, atlikti jam (atsukti dangtelį). Kodėl galbūt neleidžiate rūpintis: Ar dėlto, kad norite viską atlikti čia-tuojaus-pat; Ar nepasitikite, kad vyras padarys ne taip gerai? Jei nemėgstate atidėlioti ir rezultato norite tuoj pat dėl savo ugningo temperamento, pagalvokite, kad tai vyras laukia jūsų prie altoriaus, o ne jūs jo. Ta prasme, neužbėkite pirma į priekį, nevarykite ožio į ragą, netempkite virvele paskui save, jeigu jis eina lėčiau. Apsisukimų skaičių mažinkite palengva, o tada ir vyras pastebės, kad kai žmoona ramesnė ir jis gali neskubėdamas įkalti vinį į sieną ar ramiai metodiškai apgalvojęs, pasiruošęs ir atradęs tinkamiausią tam momentą – pagaliau sutaisyti lašantį čiaupą, spintelės duris, pavzydžiui.
Dabar gi kaip gaunasi. Saugote vyrą kad nesudužtų, atliekate visus vyriškus darbus už jį ir dar stengiatės apsaugoti, kad tik jis, gink Dieve, nepasijaustų blogai ar nepravirktų. Pati atlikusi, kas priklausytų jam, neturite už ką JO įvertinti, už ką padėkoti ar pagirti. Tada atšąlate. Kol galop abu kenčiate, nes vyrą garantuotai stumiate į dar didesnę neviltį už tai kad nedavėt progos kaip jums tarnauti, kaip jums įrodyti savo vyrišką vertę. Ar tikrai norite, kad vyras išmoktų jums ir sau daryti makiažą, nes gi reikia susikeisti pareigomis po lygiai, tiesa?
Truputį atsipalaiduokite ir viskas bus gerai! :)
Ar galima pagaminti aistrą?