Ar turi gyvenimo filosofiją?

5 (2)

Neretai klausimas apie gyvenimo filosofiją gali pasirodyti beprasmis, kažkas tiesiog atsakys, kad jokios filosofijos neturi ar nė nenutuokia kaip ją įgyti.

Suprasti apie ką šneka, lengviau, jei įsivaizduotume sau keliamų gyvenime tikslų hierarchiją, judėdami nuo konkrečių ir kasdienių link labiau abstrakčių ir visa apimančių tikslų.

Tikslų hierarchijos apačioje yra konkretūs ir gana specifiniai tikslai. Tai darbų, kuriuos ketiname atlikti netrukus sąrašas. Išeiti iš namų prieš aštuonias, paskambinti verslo partneriui, pabaigti elektroninį laišką – visa tai žemesnio lygio tikslai, kurie yra priemonės, padedančios siekti kažko daugiau. Kuo aukštesnis tikslas hierarchijoje, tuo jis abstraktesnis, bendresnis ir svarbesnis. Tai supaprastinta trijų lygmenų schema, bet išties tų pakopų, tarpinių grandžių, gali būti ir daugiau. Tarp aukščiausio ir žemiausio gali būti bent keli tarpiniai tikslai. Pavyzdžiui, man svarbu išeiti prieš aštuonias iš namų. Kodėl tai svarbu? Nes, pavyzdžiui, noriu būti punktualus. O kodėl svarbus punktualumas? Nes taip parodau pagarbą žmonėms, su kuriais dirbu ar turiu kokių kitų reikalų. O kodėl svarbi pagarba? Nes noriu turėti gerus santykius su žmonėmis. Užduodami sau panašius klausimus galiausiai pasiekiame atsakymą „Na, tiesiog taip yra“. Tai rodo, jog atsiduriame tikslų hierarchijos viršūnėje. Aukščiausio lygio tikslas nėra priemonė, kažkam dar pasiekti, bet yra vertingas tiesiog pats, tai tikslas pats savaime [pvz.: žiūr. I. Kanto moralės imperatyvas].

Siekiamų gyvenimo tikslų įsisąmoninimas yra svarbi motyvacijos ir atsparumo sunkumams dalis. Itin atkaklūs žmonės mato gilesnę prasmę savo kasdienėje veikloje ir tai suteikia jiems jėgų. Ir atvirkščiai, valios stoka gali byloti apie nepakankamai suvienytų tikslų struktūrą, nuoseklumo, bendros gyvenimo krypties bei vizijos blankumą ar nebuvimą.

Galime sutikti gana nemažai žmonių, kurie puikiai geba nusakyti savo svajones, pavyzdžiui, tapti gydytoju, žaisti profesionaliai krepšinį ir panašiai, bet negali nusakyti vidurinio ir žemesnio lygmens tikslų, kurie padėtų jiems to siekti. Tokių žmonių tikslų hierarchija turi tik aukščiausią tikslą. Tyrimai rodo, kad mėgavimasis vizijomis apie pozityvią ateitį, neįsivaizduojant kaip joje atsidurti, nenumatant galimų kliūčių kelyje, gali suteikti trumpalaikį atlygį, bet ilgainiui tampa nusivylimo šaltiniu, dėl nepasiekto tikslo.

Dažnai būna ir taip, kad žmogus turi visą krūvą vidurinio lygmens tikslų, tačiau jie neturi jokios vieningos juos apjungiančios idėjos. Arba yra susikurtos kelios besivaržančios tikslų hierarchijos, kurios niekaip nesusietos viena su kita. Kažkuria prasme, tikslų konfliktas yra žmogiškosios būties natūrali sąlyga. Kita vertus, tikrai verta išsiaiškinti, trumpinti , jungti ir paprastinti tikslų hierarchijas pagal tai, kaip jos tarnauja svarbiausiam tikslui. Kuo vieningesnės, labiau suderintos mūsų tikslų sistemos, tuo veikiame ir gyvename efektyviau, švaistome mažiau laiko bei jėgų mums mažai svarbiems dalykams.

5 tikslai

Pasakojama, kad Warrenas Buffetas, savo jėgomis iškilęs multimilijardierius kartą savo lakūnui davė patarimą, kaip išsikelti prioritetus.

• Pirmiausia reikia surašyti dvidešimt penkis galimus karjeros tikslus.
• Antra, pasikapsčius savyje iš jų palikti tik 5 svarbiausius. Kad būtų lengviau, galima kiekvieną iš jų įvertinti pasitelkus 1-10 balų skalę nuo mažiausiai įdomių iki labiausiai, paskui, nuo mažiausiai svarbių iki labiausiai. tada įdomumo ir svarbumo balus sudauginti ir gausime gana detalizuotą vertinimą, nuo 1 iki 100 balų diapazone.
• Trečia, gerai įsižiūrėti į likusius 20 ir jų vengti bet kokia kaina ateityje. Tai tikslai, kurie mus išblaško, atima laiką ir energiją, atitraukia žvilgsnį nuo svarbių dalykų.

Pralaimėtas mūšis, bet laimėtas karas

Bet koks sėkmės lydimas žmogus privalo nuspręsti, ką daryti ir kartu – ko nedaryti. Kam ištarti „Ne!“. Tikslo paskirtis, iš esmės, nubrėžti kryptį ir mus įkvėpti, sutelkti aistrą, sukelti pozityvias emocijas, kas duoda jėgų veikti bei atsisakyti to, kas tas jėgas iš mūsų pavagia, kur jos eina perniek.

Kai matome savo hierarchiškai surikiuotus tikslus, sykiu tai mums suteikia ir lankstumo. Akivaizdu, kad pralaimėtas mūšis dar nėra pralaimėtas karas.  Kartais visai neverta daužyti galvos į sieną, stengiantis bet kokia kaina įgyvendinti tai, kas tėra tik priemonė, tarpinė grandis link svarbesnio tikslo. Beveik visada galime rasti alternatyvių sprendimų. Tereikia pažvelgti kūrybiškai.

Siekiant aukščiausios lygio tikslo kartais tenka pasitelkti gana lankstų požiūrį į žemesnius hierarchijos tikslus. Kai žmogus pakankamai pagyvena ir pamąsto, kas suprastų, kas gyvenime yra pakankamai svarbu, galėtume sakyti, kad tada aukščiausio lygmens tikslas tarsi užrašomas rašalu, o žemesnio lygio tikslai – paprastu pieštuku, kad juos būtų galima peržiūrėti ir esant reikalui trinti, perrašyti, sugalvojant naujus.

Vidinis kompasas

Išsiaiškinus savo aukščiausiąjį tikslą, mes gauname vidinį kompasą, kuris rodo vis ta pačia kryptimi ištisas savaites, mėnesius ir metus per visas gyvenimo audras ir neramumus. Tai ir suteikia mums tai, ką galime vadinti gyvenimo filosofija, mat vadovaujamės abstrakčiu, išgrynintu tikslu, konkrečiose ir praktinėse situacijose.

Stanfordo psichologė Catharine Cox tyrė daug pasiekusių asmenų savybes ir nustatė, kad didžiosios asmenybės dažnai veik nelabai kuo skiriasi nuo daugumos žmonių išskyrus tuo, jog buvo atkaklesni, t. y. dirbo intensyviau ir atkakliau laikėsi užsibrėžto tikslo, net jei gyvenimas būdavo tam ne visai palankus. Jiems būdingas ramus pasiryžimas apsisprendus laikytis savo krypties, ištvermė, valia, užsispyrimas.

Pagal Angela Duckworth „Atkaklumas“ (2017, 75-93 p.)