Santuoka: ar gali būti geriau?

„Po vestuvių jie gyveno ilgai ir laimingai“ – taip baigiasi pasakos. Jungiškosios analizės psichologai daro prielaidą, kad pasakose atsispindi vidinė asmenybės raida, kurios galutinis tikslas – priešybių jungtis, pilnatvė, santarvė su pačiu savimi. Šią vidinę būseną ir simbolizuoja gyvenimas harmoningoje santuokoje. Ar šiuolaikinė santuoka galėtų būti harmonijos, santarvės, pilnatvės ir ramybės simboliu? Ką galime padaryti, kad pajudėtume šio idealo link?..

Klientų vardai bei visos asmeninės detalės straipsnyje yra pakeisti taip, kad būtų neįmanoma identifikuoti realų asmenį.

Gera pradžia – pusė darbo?..  

Atkreipkime dėmesį, kad laimingos santuokos sukūrimu pasakos baigiamos. Tačiau pažvelkime, kas jose vyksta iki vestuvių. Reikia pasakyti, kad pasakų pradžia dažniausiai nežada nieko gera: pora negali susilaukti vaikų, karalienė miršta, tėvas veda laumę raganą, brolis išjoja į karą, vaikai lieka našlaičiais, karalystėje apsigyvena slibinas, kuris reikalauja aukų. Taigi, pasakos pradžia – krizės išgyvenimas ir iki „vestuvinės“ pabaigos herojui tenka gerokai padirbėti. Neišsprendžiamą situaciją jis dažniausiai įveikia ne vienas, bet padedamas kitos lyties asmens, savo būsimo sutuoktinio. Jis keliauja po platų pasaulį, nugali slibiną, iškerta girią ir pastato rūmus, nutiesia tiltus, pergudrauja milžiną, padeda vargstantiems, dalinasi su neturtėliais, atpažįsta savo išrinktąją tarp būrio tokių pat…  Ji patarnauja kitiems, aukojasi, prisijaukina paukščius ir žvėris, mokosi atskirti pelus nuo grūdų, atlieka kitas subtilumo ir intuicijos reikalaujančias užduotis. Jie abu prašo vienas kito pagalbos, padeda vienas kitam, pataria ir klauso vienas kito patarimų, įmena sunkiausias mįsles ir drauge įveikia kliūtis. Herojaus ar herojės nuotykiai ir išbandymai baigiasi harmoningomis vedybomis. Realybėje santuokinis gyvenimas gal tik pačioje pradžioje primena pasaką. Bent jau jaunųjų lūkesčiai santuokos pradžioje yra pasakiški. Vestuvės tampa „auksiniu startu“, tačiau daugiau nei pusė porų, kurios apskritai ryžtasi oficialiam startui (registruoja santuoką), palieka trasą taip ir nepasiekę pasižadėto finišo linijos. Viena iš šios nesėkmės priežasčių – jau minėti pasakiški lūkesčiai. Pasak psichologo P. Persallo, žmonės iš santuokos tikisi daug daugiau negu patys gali jai duoti. Ir tikrai, retai kada pamąstoma ir pasvajojama, kaip aš jį (ją) mylėsiu ir tausosiu. Daug dažniau fantazuojama apie tai, kaip būsiu mylimas ir ką gausiu aš pats. Ko gi tikimasi iš antrosios pusės?..  

Noriu, noriu, noriu

„Mes buvome tokie panašūs, idealiai tikome vienas kitam. Mums patiko tie patys dalykai, mėgom tas pačias pramogas /…/, labai gerai sutarėme, bet po vedybų jis staiga pasikeitė. Tiksliau jam ir toliau patiko keliauti, būti su draugais, lankytis kavinėse, bet aš, jo nuomone, turėjau tvarkyti namus.“–pasakojo 27 m. Indrė. Atidžiau nagrinėdama savo gyvenimą moteris įžvelgia, kad dėl šlubuojančių santykių kaltas ne vien „pasikeitęs“ vyras. „Aš labai ilgėjausi gero sutarimo, labai norėjau, kad mano šeimoje nebūtų barnių ir ginčų, kaip mano tėvų namuose /…/“ Atrodo, kad šis vaikiškoje širdelėje gimęs noras buvo toks stiprus, kad trukdė ramiai pastebėti, priimti ir aptarti požiūrį į gyvenimą, pripažinti natūralius skirtumus ir susiderinti. Indrė tikėjosi, kad jos vyras bus tobulas dvynys ir mąstys, jaus, elgsis taip, kaip ji. Tėvų šeimoje išgyventas nesaugumas ir baimė, girdint jų ginčus ir grasinimus skyrybomis, kėlė santarvės ir harmonijos ilgesį, ragino užsimerkti pastebint savo ir išrinktojo neatitikimų bei skirtumų. Indrės vyras Simas tikėjosi, kad žmona perims visus „moteriškus“ darbus (kaip jo mama), o jis daugiau laiko ir dėmesio skirs savo darbui ir „šeimos užsienio politikai“ – bendravimui, įsitvirtinimui. „Galvojau, kad ji nori to paties, bet ji manęs visiškai nepalaikė ir neskatino nei dirbti, nei užsiimti hobiu“ – teigė 26 m. Simas. Skyrėsi ir jaunųjų motyvai santuokai. „Man buvo jau 24  m., buvau baigęs studijas, bet vis dar gyvenau su tėvais. Pagalvojau, kad vedybos bus gera proga iš jų išsikraustyti, o ir šiaip man jau buvo laikas vesti“ – pasakojo  jis . Tuo tarpu Indrė pasirinko nieko nežinoti apie praktišką sutuoktinio mąstymą ir apipynė judviejų ryšį romantiškais vaizdiniais. „Aš taip džiaugiausi ir didžiavusi, kad išteku /…/ Visoms draugėms gyriausi. Tikėjausi, kad mes viską darysime kartu, buvau ištrošusi dėmesio, pripažinimo, komplimentų.“Sutuoktiniai buvo emociškai priklausomi vienas nuo kito ir plėtojo susiliejančius santykius: siekė vienas kito pripažinimo ir palaikymo, stengėsi išvengti konfliktų, bandė atspėti vienas kito jausmus bei poreikius ir bet kokia kaina prisitaikyti. Susiformavęs santykis labai panašėjo į kūdikio ir jį globojančio asmens ryšį. Sutuoktiniai bandė atspėti vienas kito poreikius ir stengėsi juos patenkinti.  Deja, kai iš vieno žmogaus tikimasi visos kada nors negautos (ar gautos nepakankamai) meilės, kai norime, kad jis kaip motina mylėtų besąlygiškai, nusivylimas neišvengiamas. Tokios meilės galime sulaukti vieninteliu savo gyvenimo laikotarpiu – kūdikystėje, kuomet kiekvieną judesį sugeria susižavėjęs motinos žvilgsnis. Jei jo nebuvo tada, svarbu įsisąmoninti šį nepatenkintą poreikį ir neužstrigti, pačiam augti toliau, neužkraunant kitam asmeniui nepakeliamos neišpildomų lūkesčių naštos ir negrimztant į liūdesį, kad jis jos nepakelia.

Meilė ir kojinės  

Tuokiantis niekas negalvoja „pradžiai bus gerai ir toks“ ar „pažiūrėkim, kas iš to gali išeiti“ – priešingai, ruošiamasi mylėti karštai ir ištikimai, kol mirtis išskirs. Daugybė tyrimų rodo, kad santuoka labai naudinga tiek vyrų, tiek moterų fizinei ir psichinei sveikatai. Susituokę žmonės yra sveikesni ir labiau patenkinti gyvenimu. Tiesa, kai kuriuose tyrimuose išskiriama, kad moteris palankiai veikia tik laiminga santuoka, tuo tarpu vyrų situacijai santuokos kokybė nėra svarbi. Juos palankiai įtakoja bet kokia santuoka. Nepaisant pozityvaus nusiteikimo ir faktų (santuoka – naudinga), žmonės skiriasi. Kodėl?.. Panašu, kad daug dažniau skiriamasi ne dėl esminių skirtumų – vertybių, gyvenimo tikslų neatitikimo, bet dėl buitinių smulkmenų. Netgi besimėtančios sutuoktinio kojinės gali tapti skyrybų priežastimi. Skyrybų tikimybė didesnė, jei bus žvelgiama giliau, ir numestos kojinės bus vertinamos kaip nepagarbos ženklas, tuo tarpu partneris tame matys tik mažmožį, į kurį neverta kreipti dėmesio. Dar blogiau, jei sutuoktinio pastabas dėl numestų kojinių, jis priims kaip nemeilę ir nesirūpinimą – „nejaugi tavo meilė tokia silpna, kad net kojinių negali peržengti?“ Beje, antropologai teigia, kad vyrų mėtomos kojinės ar kitos aprangos detalės – tai pirmykščio poreikio pažymėti savo teritoriją transformacija. Tai tarsi ženklas kitam patinui, kad ši teritorija jau užimta. Sako, kad būtent dėl šios priežasties kai kurie vyrai tiesiog nepajėgūs pasipriešinti instinktui ir susirinkti naudotų kojinių, rankšluosčių, rankinių ar kitų reikmenų.

Ką daryti, kad kojinės neišskirtų?..  

Galimas ir labai radikalus visų santuokinių priešpriešų sprendimas. Kadangi bendra buitis atneša daugybę nesutarimų, Miuncheno šeimos terapeutas Wolfgang Schmidbauer dienraštyje „Die Zeit“ teigia, kad veiksmingiausia priemonė siekiant ilgalaikių santykių – tai gyvenimas atskirai, dviejuose atskiruose butuose, kartu leidžiant tik savaitgalius. Suprantama, tokiu atveju labai sumažėja ginčų ir barnių, lengviau idealizuoti partnerį ir išlaikyti harmoningo ryšio iliuziją. Jei jau kokį sekmadienio vakarą ir pradedama pyktis, per savaitę viskas užsimiršta, pabunda ilgesys, ir savaitagalis vėl leidžiamas kartu. Atskirų namų ūkių privalumas dar ir tas, kad gyvenimas skyrium stimuliuoja suaugusiojo poziciją, padeda atsisakyti vaikiškos iliuzijos apie globą ir besąlygiškus santykius. Pasak autoriaus, gyvenimas bendruose namuose gali priminti gyvenimą tėvų šeimoje ir atgaivinti infantilius poreikius bei lūkesčius. Tas pat psichoterapeutas neigiamai vertina bendrą gyvenimą vieno iš partnerių bute. Ši sąlyga trukdo lygiavertiškiems santykiams, gali pažadinti vieno iš sutoktinių konkurenciją. Tiesa, W.Schmidbauer nemini, kaip į tokią šeimą įsikomponuoja vaikai. Turbūt jie netelpa į tobulos santuokinės harmonijos schemą, todėl joje ir nenumatyti. Vis dėlto panašu, kad geriau sekasi tiems, kurie nesiekia santuokinės tobulybės, bet pasitenkina pakankamai gera, nuolat besikeičiančia, santuoka. O ką gi jie daro  su smulkiais nesutarimais?.. Aš taip kankinausi rytą ir vakarą matydamas per vidurį suspaustą pastos tūtelę. Daugybę kartų visus auklėjau, kad pastą reikia spausti nuo galo, vis užlenkiant – ir patogiau, ir taupiau. Vis tiek kas nors suspausdavo per vidurį. /…/ Tikra laimė, kad atsirado iš plastiko gaminamų pastos tūtelių. Dabar spaudžia visi kaip nori.“ Atrodo, kad tai visiška smulkmena, ir net sunku patikėti, kad ji taip nuodijo keturiasdešimtmečio vyro gyvenimą. Galbūt dėl panašios problemos kankinosi ir tas, kuris atrado plastikines pastos tūteles. Santuoka ir ją neišvengiamai lydintis skirtybių susidūrimas, skatina ieškoti, kurti, atrasti. Smulkius nesutarimus, kaip ir gilias problemas, lengviau spręsti tada, kai abu sutuoktiniai iškilusius sunkumus pripažįsta, įvardina ir apie juos kalbasi. Tačiau net jei konsiliumas niekaip nesusirenka, vieno sutuoktinio kūrybiškas požiūris gali veiksmingai pakeisti situaciją. Juk jau minėtas kojines išties galima peržengti, įsteigti joms specialų krepšį, atitinkamai išdresiruoti šunį. Galiausiai, jei tikrai niekas ir niekaip nepadeda, galima jas sudėti į sutuoktinio lagaminą.  Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad kojinės yra viso labo kojinės – smulkmena, kurios neverta painioti su meilę ar pagarba.

Vienodumas – nuobodus?

„Vienodumas – nuobodus“ – taip apysakoje „Būrimas obuolio sėklomis“ teigia Kazys Saja. (Autorius meistriškai žaidžia žodžiais ir nėra iki galo aišku, ar kalbama apie „vieno dūmą“ ar vis dėlto „vienodumą“). Tarpusavio skirtumų pažinimas gali įkvėpti pokyčiams, skatina praplėsti savo ribas ir leidžia bent akies krašteliu į pasaulį žvilgterėti kito žmogaus akimis. „Aš su juo tiek apie save sužinojau. Niekada nemaniau, kad man galėtų patikti kalnų slidinėjimas, bet jis buvo taip įsitraukęs į šią pramogą, kad  ir aš nusprendžiau išbandyti.“(Aurelija, 21 m.) „Buvau metalistas ir maniau, kad visos ten tos klasikos – tikra nesąmonė. Bet su ja išmokau klausytis ir manęs neerzina. Aurelija niekada nekritikavo mano muzikos, nevadino jos triukšmu. Tiesiog buvo susitarimas, kad kas vairuoja, tas ir muziką parenka, kas pirmas įsijungė, to CD ir groja. Net neprisimenu, kada ta klasika man visai patikti pradėjo. Netgi Bachą nuo Mocarto pradėjau skirti.“ (Tadas, 23 m.) Pasaulis tampa spalvingesnis, kai įsiklausai, pripažįsti ir priimi.Neverta net ginčytis, savaitgalinė santuoka nereikalauja tokio susiklausymo ir pastangų. Atskirai gyvenantys ir tik savaitgaliais susitinkantys sutuoktiniai gali ilgiau išlaikyti harmonijos iliuziją, nes išvengia bendros buities ir su ja susijusių ginčų. Daug lengviau mylėti tą, su kuriuo pakankamai retai susitinki. Tuomet realus žmogus lengviau pakeičiamas iliuzijų fantomu, kuris apdovanojamas visomis pageidaujamomis savybėmis. O juk mylėti svajonę lengviau nei realybę. Tačiau taip netenkama daugybės iššūkių ir kvietimų giliau pažinti save ir savo artimą bei nepertraukiamai kurti ir tobulinti bendrą gyvenimą, kurio reziumė galėtų būtų pasakiška: juk iš esmės jie gyveno pakankamai laimingai.

Straipsnis publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje