Ar būna santuoka be krizių?
Ar išties visos sutuoktinių poros, tam tikruose gyvenimo etapuose, išgyvena santuokos krizes? Jei taip, tuomet kas sąlygoja krizių atsiradimą šeimoje ir ar įmanoma jų išvengti?
Prieš atsakant į šį teorinį klausimą, svarbu būtų apsibrėžti terminą, kas yra vadinama ,,krize“. Iš graikų kalbos žodis Krisis verčiamas kaip sprendimas, posūkio taškas. Žodynuose ,,Krizei“ priskiriamos tokios reikšmės: sistemos pusiausvyros būsenos sutrikdymas; ryškus, staigus pokytis; sunki pereinama būsena; didelis sunkumas.
Santuoka – taip pat yra sistema, todėl būtų keista, jei ji išliktų nuolatinėje, nepajudinamoje pusiausvyroje nuo pat jos sukūrimo. Todėl iš karto galima atsakyti į klausimą ,,ar įmanoma išvengti šeimos krizių?“. Ne, neįmanoma, nebent šeimos nekurtumėte.
Aktualesnis būtų klausimas, kaip reaguoti į neišvengiamas šeimos krizes ir kaip jas pereiti? O dar aktualesnis būtų klausimas: kaip pasinaudoti teigiamais šeimos krizės aspektais? Nes kiekviena krizė – tai galimybė asmenybės augimui ir santykių stiprinimui. Iš kinų kalbos,,krizė“ taip ir verčiama, – ,,pavojaus pilna galimybė“.
Prieš kalbant apie pavojus ir galimybes, trumpai pristatysiu teoriją. Šeimą ir santuoką tiriantys psichologai atskleidė visą šeimos krizių įvairovę. Teigiama, kad pagal trukmę ir intensyvumą krizės gali būti trumpalaikės ir ūmios arba užsitęsusios ir lėtinės. Pagal vystymosi tendencijas šeimos krizės gali būti destruktyvios (keliančios pavojų santykių iširimui) ir konstruktyvios (sudarančios galimybę pereiti į kitą santykių kokybę). Taip pat yra nustatyti du pagrindiniai krizių tipai:
- Normatyvinės krizės – tai perėjimo momentai tarp įvairių šeimos gyvenimo stadijų.
- Nenormatyvinės krizės – susijusios su netikėtais, nenumatytais įvykiais.
Normatyvinės krizės, kitaip tariant, natūraliai ir neišvengiamai kylančios, yra susijusios su natūraliais šeimos gyvenimo etapais ir periodais, kurie gali tapti destrukltyviai kriziniais arba jais netapti, priklausomai nuo šeimos narių pasirengimo priimti pokyčius. Psichologai išskiria 8 tokius krizinius šeimos gyvenimo etapus:
- Merginimo periodas.
- Santuokos sukūrimo periodas.
- Jaunos šeimos periodas.
- Pradinuko šeimos periodas.
- Paauglio šeimos periodas.
- Vaikų išėjimo iš namų periodas.
- ,,Tuščio lizdo“ periodas.
- Periodas, kuomet miršta vienas iš sutuoktinių.
Jei atidžiai pažvelgtumėme į savo ir artimųjų šeimas, pastebėsime, kad vienos šeimos kai kuriuos periodus praeina beveik nepastebimai, o kai kuriuose susiduria su didelėmis problemomis. Kiekvienas periodas kelia žmogui tam tikrus uždavinius ir nuo to, kaip jis su jais susidoroja, priklauso, ar santykiai šeimoje pereis į naują kokybę, ar pakibs ties nutrūkimo riba. Pavyzdžiui, merginimosi periode vienas sunkesnių uždavinių yra atsiskirti nuo tėvų šeimos. Kai kuriems labai infantiliems žmonėms tas išbandymas būna sunkiai įveikiamas. Santuokos sukūrimo periode vyras ir moteris susiduria jau su kitais uždaviniais, jiems reikia prisiimti santuokinius įsipareigojimus ir prieiti bendros nuomonės dėl būsimos tėvystės. Viena iš dažnesnių problemų, su kuriomis susiduriama šiame periode – nerealūs lūkesčiai vienas kitas. Kitas sunkus išbandymas šiame periode – susitaikymas su naujo šeimos nario atsiradimu. Vaiko gimimas vienai šeimai atneša didelį džiaugsmą ir santykius sustiprina, o kitai gali tapti rimtu išbandymu.
Atidžiau pažvelgę į savo, savo tėvų ar savo pažįstamų šeimas nesunkiai atspažinsime periodus, kuriuose įvyko ,,užstrigimas“: vienų santykiai pašlijo, kai gimė vaikas; kitiems iššūkiu tapo vaiko išėjimas į mokyklą; treti prarado pusiausvyrą susidūrę su vaiko paauglyste, ar likę ,,tuščiame lizde“… Išgyvent bet kurią iš šių krizių svarbu būtų žinoti, kad susidariusi sunki situacija turi didžiulę galimybę šeimai pereiti į naują santykių kokybę. Tam reikėtų nebijoti pokyčių, sustiprinti pasitikėjimą vienas kitu ir jei reikia paprašyti pagalbos ar praplėsti savo žinias. Su neigiamais krizės rezultatais susiduria sutuoktiniai, atkakliai besistengiantys išsaugoti buvusį status quo bet kokia kaina. Pavyzdžiui, įsivaizduojantys, kad jų paauglys turi turėti tuos pačius poreikius ir elgtis lygiai taip pat, kaip elgėsi eidamas į darželį. Bet kurioje normatyvinėje krizėje pavojingiausia yra reikalauti, kad viskas būtų kaip buvę, kaltinti kitus ir nenorėti nieko keisti pačiam savo elegesyje, nuostatose ar įsitikinimuose.
Kiekvieną naują šeimos gyvenimo periodą ir su juo susijusios krizes galime palyginti su vis besikeičiančiais metų laikais. Galime kaltinti vasarą, kad mums per karštą ir pykti ant žiemos, kad per šalta, bet tereikia prisitaikyti ir prieš mus atsiveria naujos galimybės.
Kiek sudėtingiau, kai šeima susiduria su nenormatyvinėmis krizėmis, tai yra tokiomis, kurių atsiradimas ir vystymasis nesusijęs su šeimos sistemos perėjimu į naują raidos etapą. Tokios krizės, tai – neištikimybė, skyrybos, sunki liga, incestas, šeimos nario savižudybė. Kai kurių iš jų galime išvengti, kai kurių ne. Sunkios ligos, nelaimingo atsitikimo ar avarijos vargu ar išvengsime, bet skyrybos, neištikimybė ar savižudybė tikrai galėtų aplenkti šeimą, jei sutuoktiniai laiku kreiptųsi pagalbos, skirtų vienas kitam daugiau dėmesio, labiau gerbtų vienas kitą ir savo įsipareigojimus vienas kitam. Žinoma, tai gali skambėti, kaip labai abstrakčios profilaktinės priemonės, bet jos yra ir labai konkrečios. Reikia tik palikti savo asmenines nuoskaudas ir kaltinimus už durų ir paklausti savo šeimos nario ,,Kaip tu jautiesi?“. Nepatingėkite išklausyti atsakymo ir pirmas krizės profilaktikos žingsnis bus padarytas. Dar galite paklausti: ,,Kuo aš tau galiu padėti?“ ir bus žengtas dar vienas žingsnis. Šių krizių atveju, didžiausią pavojų kelia abejingumas vienas kitam, susvetimėjimas, užsidarymas savigailoje, savo nuoskaudose ir įsižeidimuose.
Bet kuriuos atveju, svarbu atsiminti, kad santuokos (šeimos) krizė, – tai ne nuosprendis, tai egzaminas, reiškiantis, kad atėjo laikas kažką naujo sužinoti ir išmokti.
Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt