Apie meilės atradimus ir praradimus

5 (4)

Andriyko Podilnyk / Unsplash

Sako, kad tikra meilė yra nuobodi. Kaip kokybiškas megztinis: nebūtinai išraiškingas, bet šiltas, negraužiantis, tamprus ir leidžiantis judėti.

Su megztiniu turi būti geriau nei nuogam. Kartu turi būti geriau nei vienam. Keistas palyginimas, bet kai įsivaizduoju meilę, ji man išties primena mezginį, neriamą kantriai ir kasdien, po truputį.

Idealiu atveju, meilės meno turi išmokyti tėvai. Tai jie turi apgaubti šiltu pledu ir sūpuoti, sūpuoti, tol, kol prireikia, kuždėdami meilės žodžius. Taip ilgainiui vaikas išmoksta pats save „apgaubti ir pasupti”, kai sunku: pagirti, palaikyti, nuraminti. Paskui išmoksta palaikyti ir nuraminti kitus. Visada tokia pačia seka – tėvai, pats save, kitus. O kas, jei tėvai patys nei virbalų, nei meilės gyvenime nėra matę?

Kartais vienas santykyje būna labiau įgudęs mezgėjas (tėvų ar gyvenimo išmokytas), apsiginklavęs tinkamo ilgio siūlais ir virbalais, turintis pojūtį ir kantrus, o kitas bando prisidėti megzdamas pieštuku. Ilgainiui labiau įgudusį pradeda erzinti tie pieštuko viražai. Jis pradeda bambėti, siūlo partneriui užsirašyti į mezgimo kursus ir, galop, pradeda megzti vienas. Kitais kartais tas bendras megztinis gaunas „daugiau mažiau“, džiugina kelis pavasarius, o tada vienas ima ir „išauga“: kurį laiką dar bando tampyti per trumpas rankoves, jas raitoti, kol pavargsta. Būna, mezginys niekaip nesimezga nuo pat pradžių, kažkuris (ne)tyčia timpteli ir viskas išyra… Išyra vėl, ir vėl, ir vėl.

Kartais gražų mezginį išardo gyvenimo baigtis. Kad ir kokia bebūtų priežastis, kas kart skauda labiau už bet kokį dantų skausmą, nes ryšio taip paprastai nenukirpsi. Jis pasiveja akimirkose, sapnuose, prisiminimuose.

Visi mes turim daugybę mezginių: neužbaigtų, išaugtų, nepradėtų, pabaigtų.

Darbe kartais jaučiuosi lyg tikra meilės (tarpasmeninės ir tos kitos: lūkesčių, svajonių pavidalu) kapinyno prižiūrėtoja. Kai kurias meiles galima sulopyti, apglostyti, užauginti – kitas belieka palaidoti, kaskart išverkiant visą liūdesį, išrėkiant visas kaltes, gėdas ir pyktį. Svarbu, nesakyti, kad čia nieko tokio. Nes „tokio“ prarasti žmogų, augintinį, namus, darbus… Svajones ir save prarasti irgi yra „tokio“. Tada tenka išbūti, parašyti laišką visiems praradimams, pasakyti viską, kas liko nepasakyta, sudėti į dėžutę, užpilti žemėmis. Ant viršaus pasodinti berželį ir eiti gyti.

Laikas bėga, kiekvieną pavasarį berželis vis ūgteli. Laikui bėgant, žmonės pradeda pasakoti, kaip buvusysis pasveikino su gimtadieniu, kaip močiutė aplankė sapnuose, kaip gimė kūdikis, kaip namuose atsirado dvi katės, kaip kolegos akyse pamatė ilgesingą žvilgsnį, kaip nukeliavo į naują šalį, kaip pradėjo savanoriauti, kaip… Ir tada supranti, kad visi mes turim daugybę mezginių (neužbaigtų, išaugtų, nepradėtų, pabaigtų) ir galimybę megzti iš naujo tol, kol esame gyvi.

Pasauliui tų meilės mezginių labai reikia.

Psichologė Raminta Vaičiulė | ramintavy@gmail.com