Nuo 13 metų pjaustausi venas

Klausimas:

Sveiki.
Gana sunku išdėstyti problemas raštu, bet teks pabandyti. Turėjau nelengvą vaikystę, kadangi iš patėvio patyriau daug smurto (tiek fizinio, tiek psichologinio), ir maždaug 13 metų pradėjau pjaustytis venas. Iš pradžių atrodė, kad problemos dingsta iš minčių, kai jaučiu skausmą. Nors mama jau porą metų išsiskyrusi su patėviu, užpuolus problemoms dažniausiai griebdavausi šio būdo. Paskutiniu metu atsisakiau to, stengiuosi susivaldyti, jau porą mėnesių nedariau to. Bet mintys apie savižudybę aplanko retai (nebūtinai persipjaunant venas, mąstau ir apie neskausmingesnius būdus). Suprantu, kad tai yra problema, ir negaliu su ja susitvarkyti. Jaučiu, kad reikia psichologo pagalbos, bet kadangi esu ne Lietuvoje, negaliu į jį kreiptis realiai, todėl dabar tenka rašyti. Kaip atsikratyti tokių minčių?

Emilija (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Emilija. Sprendžiant iš Tavo laiško, išgyvenai nelengvą vaikystę. Tau, mažam vaikui, teko gyventi su svetimu žmogumi, patirti iš jo smurtą. Tokiais atvejais kyla daugybė įvairiausių itin skausmingų jausmų: baimė, kaltė, pyktis, vienišumas, liūdesys. Kiek paaugusi, atradai būdą, kaip bent kiek sumažinti tuos skausmingus išgyvenimus – atradai pjaustymąsi.

Suaugusiųjų smurtą patiriantis vaikas negali suprasti, kad dėl visko kaltas ne jis pats, o smurtaujantis asmuo. Vaiko psichika neleidžia dėl savo problemų apkaltinti suaugusiųjų (pavyzdžiui, mamos, kuri leido tavo patėviui smurtauti prieš tave). Nes tokiu atveju gali žlugti visas vaiko pasaulis, grįstas pasitikėjimu suaugusiais, privalančiais užtikrinti vaiko saugumą – tiek fizinį, tiek ir dvasinį. Ką gi tada smurtą patiriantis vaikas daro? Ogi labai paprasta: jis apkaltina save. Jis pradeda manyti esantis blogas, prastas, pradeda kaltinti save, kad supykdė suaugusius. Stengiasi sutikti su visais suaugusiųjų reikalavimais ir pastabomis, netgi tada, kai tos pastabos yra žeminančios, skaudžios, paniekinančios. Jis daro viską, kad tik paliktų jį ramybėje. Dažnai tas skriaudžiamas vaikas svajoja, kad ateis diena, ir viskas baigsis: jis vėl bus mylimas, reikalingas. Bet ta diena kaip neateina, taip neateina. O sunkūs ir skausmingi jausmai stiprėja, auga ir plečiasi. Vis dažniau mintyse pradedama ieškoti kažkokios išeities, vis sunkiau tampa iškęsti tą vidinį skausmą. Galiausiai randama išeitis – fizinis skausmas. Iškart palengvėja, ar ne, Emilija?

Bet ar tai sprendimas? Ar nuo to išoriniame pasaulyje kas nors pasikeitė? Ar buvo sulaukta atsiprašymo, supratimo ar bent nuoširdaus dėmesio? Panašu, kad ne. Kaip ir tose, kitose situacijose, kai ir vėl pjausteisi – fizinis skausmas užgožė dvasinį, bet juk problemos nuo to nedingo. Jos nesisprendė ir nesisprendžia pačios savaime. Tai kokia tada prasmė, Emilija? Kokia prasmė save žaloti? Juk dabar Tu jau suaugusi?

Gal geriau daryti kažką kita. Tai, ką Tu jau pradėjai daryti: išvažiavai į kitą šalį, dirbi ir uždirbi, iš lėto kurį savo gyvenimą, planuoji ateitį. Gražią, be smurto, bet su mylimais žmonėmis aplink. Ir toliau tęsk tai, ką pradėjai. Mokykis mėgautis kiekviena gyvenimo diena. Mokykis jaustis vertinga ir reikalinga. Mokykis reikšti savo jausmus – ne užgniaužti juos kažkur giliai sielos kamputyje, o išsakyti žmonėms. Tiems, kuriais pasitiki. Tiems, kurie nori tave išklausyti. Tiems, kuriems tu tikrai reikalinga. Patikėk, tokių žmonių tavo gyvenime yra ir bus.

Psichologas
Arūnas Norkus