11 mitų apie savižudybes, klaidinančių artimuosius

Nors visi turime nuomonę apie savižudybes, bijome kalbėti šia tema. Vieniems savižudybė – nuodėmė, kitiems – psichikos sutrikimas. Vyrauja daug klaidingų įsivaizdavimų, o kaip yra iš tikrųjų?

Kai išgirstame žodį „savižudybė“, sutrinkame – apie tai kalbėti sunku. Daug kam atrodo – jei ištarsime šį žodį, galime paskatinti žmogų, širdies gilumoje galvojantį apie pasitraukimą iš gyvenimo. Ir atvirkščiai – jei kas nors nuolat grasina, kad nori nusižudyti, to esą tikrai nepadarys. Iš tikrųjų tai yra klaidingos tarp žmonių paplitusios nuostatos. Apie tai papasakojo Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vyriausiosios specialistės Viktorija Andreikėnaitė ir psichologė Rūta Klovaitė.

1 mitas. Aš negaliu padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui.

Rūta: Daugelis mano, kad padėti gali tik psichologai, bet tai netiesa. Pradžioje tikrai nereikia ypatingo žmogaus. Pirmiausia reikia išklausyti žmogų. Užtenka paprasto pokalbio. Aišku, yra situacijų, kai būtina įvertinti būseną. Bet tinkamu laiku, tinkamoje vietoje kartais užtenka žmogaus, kuris užmegztų ryšį, suteiktų prasmę, leistų pasijusti reikalingam. Tai didžiausia pagalba, kokią gali suteikti šalia esantis žmogus.

2 mitas. Jei apie savižudybę atvirai kalbėsime su žmogumi, kuriam labai sunku, jį tik paskatinsime.

Rūta: Daugelis bijo susidurti su žmogumi, kuris kalba apie tai, kad ketina nusižudyti. Iš tos baimės jie vengia tokių žmonių, jo šeimos ir artimųjų. Taip yra dėl to, kad trūksta žinių tiek paprastiems žmonėms, tiek kai kuriems specialistams, dirbantiems su į savižudybę linkusiais asmenimis ir jų šeimomis. Nežinoma, kaip kalbėti, ką sakyti, ko paklausti, kaip reaguoti į jų atsakymus, kur nukreipti.

Viktorija: Paprastai žmonėms kyla baimė išgirsti iš pašnekovo teigiamą atsakymą į klausimą, ar jis ketina nusižudyti. Ir dar – esą jei paklausime tiesiai, jį paskatinsime. Tai dar viena klaidinga nuostata. Iš tikrųjų reikia klausti tiesiai ir atvirai apie tai kalbėti.

Rūta: Kalbėti apie savižudybę nėra lengva, bet reikia nebijoti žodžio „savižudybė“. Jei kalbatės su žmogumi, kuris sako išgyvenantis beprotiškai sunkų laikotarpį, nebijokite paklausti, ar jis kartais negalvoja apie savižudybę. Žmonės to bijo, nes mano, kad paskatins. Tačiau iš savo praktikos žinau, kad tikrai nepaskatins. Jei tas žmogus tuo metu apie savižudybę negalvoja, jis atsakys, kad jam labai sunku, bet tikrai negalvoja apie savižudybę. Jam kaip tik bus geriau, nes apsvarstys savo būseną: jam blogai, bet dar ne tiek, kad norėtų nutraukti gyvenimą. O jei žmogus atsakys, kad taip, jis svarsto apie savižudybę, jam irgi palengvės. Jis džiaugsis atradęs pašnekovą, kuris jį supranta. Žinos, kad gali tau išsipasakoti, nes tu nebijai apie tai kalbėti. Dauguma žmonių, mėginusių nusižudyti, nežinojo, su kuo apie tai pasikalbėti.

Viktorija: Jis tarsi išgirsta kvietimą pasikalbėti, nes parodai, kad tau nėra tabu apie tai kalbėti. Ir dar – jis pats garsiai įvardija savo ketinimus, susimąsto, kaip baisu, kad jo netrukus gali nebūti.

3 mitas. Jei žmogus garsiai kalba, kad nusižudys, aplinkiniai mano, jog jis to nepadarys.

Rūta: Iš tikrųjų tai netiesa. Yra labai didelė tikimybė, kad žmogus pakels prieš save ranką, nes pats praneša kitiems apie savo ketinimus. Dažnai kiti numoja ranka, esą tai tik kalbos, dar priduria – susiimk ir praeis. Kaip turėtų reaguoti aplinkiniai? Pirmiausia bet kokias kalbas apie savižudybę reikia priimti rimtai. Tada užmegzti su žmogumi pokalbį –paklausti, kas blogai, o ne sakyti: viskas bus gerai, juk gyvenimas gražus. Juk tą akimirką tam žmogui pasaulis nėra gražus, jam nėra gera jame gyventi. Svarbu žmogui leisti išsikalbėti, kaip jis jaučiasi iš tikrųjų, o tada jau mėginti paskatinti jį ieškoti pagalbos pas specialistus. Reikia parodyti žmogui, kad jis tau rūpi. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu bandžiusių nusižudyti žmonių buvo klausiama, kokios pagalbos jie norėjo. Paaiškėjo, kad net primygtini siūlymai kur nors eiti, ką nors daryti jiems padėdavo, jie pasijusdavo svarbūs. Tyrimas parodė – jiems reikėjo kontakto su žmogumi.

Viktorija: Dar svarbu nenuvertinti ir jokiu būdu nesmerkti žmogaus, galvojančio apie savižudybę. Reikia paklausti, kas vyksta jo gyvenime, jei kyla tokių minčių, ir parodant rūpestį nukreipti jį pas psichologą ar net pasiūlyti palydėti ten, kur jam bus suteikta pagalba. Paprašyti, kad vėliau papasakotų, kaip sekėsi toje konsultacijoje. Taip gali pavykti užmegzti kontaktą ir jį išlaikyti, nes žmogus jaus, kad kažkam rūpi, jaus pasitikėjimą.

4 mitas. Jei jau žmogus nusprendė, greičiausiai ir nusižudys, niekas jo nesulaikys.

Rūta: Šiems žmonėms būdingi prieštaravimai. Lietuvoje viešėjęs švedų profesorius Wolfgangas Rutzas pateikė palyginimą, kad apie savižudybę galvojantys žmonės tarsi važiuoja dviem bėgiais. Viename bėgyje – noras gyventi, kitame – nenoras. Jie vienu metu gali planuoti savižudybę ir įstoti mokytis arba planuoti kelionę. Kas nusveria, į tą pusę ir pakrypsta žmogaus gyvenimas.

5 mitas. Jei jau kartą žmogus žudėsi, bandys ir dar kartą.

Rūta: Viena vertus, bandžiusieji nusižudyti jau patenka į rizikos grupę. Į juos reikia atkreipti dėmesį, stebėti. Bet tai tikrai nereiškia, kad žmogus vėl pakels prieš save ranką. Savižudybės krizė – laikina būsena. Radęs tinkamą pagalbą po bandymo nusižudyti žmogus gali daugiau niekada gyvenime to nekartoti.

6 mitas. Žudosi tik psichikos sutrikimų turintys žmonės.

Viktorija: Depresijos negalima prilyginti savižudybei. Jei žmogus serga depresija, tai nereiškia, kad jis pakels prieš save ranką. Rūta: Savižudybė gali būti susijusi su psichikos sveikatos problemomis, bet nebūtinai žmogus sirgo psichikos liga. Nusižudžiusių žmonių priešmirtinių laiškų analizė parodė, kad prieš savižudybę jie jautėsi be galo nelaimingi. Jeigu žmogus vis dėlto serga psichikos liga, svarbu pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai gydoma.

7 mitas. Savižudybės priežastis būna viena.

Rūta: Paprastai įvykus savižudybei viešojoje erdvėje imama ieškoti priežasčių, svarstoma, dėl ko žmogus nusižudė, arba įvardijama viena priežastis. Nelaiminga meilė, darbo netekimas, prasiskolinimas. Taip teigti klaidinga, nes niekada nebūna vienos priežasties. Yra įvykių grandinė ir paskutinis lašas. Dažnai ką tik nusižudžiusio žmogaus artimieji bando ieškoti vienos priežasties. Jie nori suvokti, kodėl taip įvyko. Tačiau nereikėtų iškart po savižudybės kalbinti artimųjų, nes jie išgyvena krizę – jiems sunku suprasti, kas įvyko, jie jaučia pyktį, jaučiasi kalti.

8 mitas. Mano šeimoje tikrai niekas nenusižudys.

Viktorija. Taip gali nutikti kiekvienoje šeimoje. Pavyzdžiui, vieną dieną buvai milijonierius ir staiga praradai darbą, vėliau turtus, atsidūrei gatvėje. Arba tave kas nors stipriai įskaudins, būsi nesuprastas, pasinersi į depresiją. Nė viena šeima nėra apsaugota nuo to, kaip ir nuo bet kurios kitos ligos.

9 mitas. Žmonės, kurie bando žudytis viešai, trokšta tik atkreipti dėmesį, o iš tikrųjų to daryti nenori.

Rūta: Taip, jie nori atkreipti dėmesį, bet toks yra jų pagalbos šauksmas. Tampa nesvarbu, ar ant tilto krašto stovintis vaikinas nori atkreipti jį palikusios merginos dėmesį, ar iš tikrųjų nori pasitraukti iš gyvenimo. Jei jis rodo savo ketinimus, neabejotinai gali juos įvykdyti.

Viktorija: Jei žmogus norėtų tik pagąsdinti, iš karto neitų žudytis. Be to, impulsyvių savižudybių nebūna.

Rūta: Šalia esantiems žmonėms taip pat sunku, jei jų artimasis nuolat sako, kad ketina pasitraukti iš gyvenimo, galbūt manipuliuoja norėdamas išskirtinio dėmesio. Tačiau jo žodžiai gali virsti veiksmais, tad tokiam žmogui reikia kuo skubiau suteikti pagalbą.

10 mitas: Žudosi arba stiprūs, kurie perlipa skausmo slenkstį, arba kaip tik silpni, kurie nesusidoroja su savo rūpesčiais.

Viktorija: Toks skirstymas neįmanomas. Žmogui, kuris ketina nusižudyti, itin sunku. Jis nenori nusižudyti, bet nepakelia skausmo. Jis nori nebejausti to skausmo. Tokiu metu svarbu žmogui padėti atrasti tai, kas įkvėptų jį gyventi. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra ir šviesi pusė. Tik kai sunku, reikia pastangų ją įžvelgti.

11 mitas. Norintys nusižudyti nerodo jokių tai pranešančių ženklų.

Viktorija: Neapgalvotų savižudybių nebūna. Ketinantys tai daryti vienaip ar kitaip bando apie tai pranešti. Tik vieni pasakymai būna tiesioginiai, o kiti – ne. Kalbant apie savižudybę pranašaujančius netiesioginius ženklus reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks žmogus buvo prieš tai ir koks yra dabar, jei staiga pasikeitė – visuomet buvo žvalus, aktyvus, anksti ateidavo į darbą, niekuomet nevėluodavo, o pastaruoju metu tapo apatiškas, ėmė vėluoti, nenori dirbti. Taip pat jei anksčiau mėgdavo bendrauti, nevengdavo kolegų ar draugų susibūrimų, o dabar užsisklendė, nekelia kojos iš namų, vengia bendravimo. Jei atiduoda skolas, visiems dėkoja. Gali keistis ir išvaizda.

Rūta: Yra daugybė ženklų, vis dėlto juos reikėtų vertinti atsargiai. Paprastai apie pasitraukimą iš gyvenimo galvojantis žmogus daug kalba apie beprasmybę, kad niekas neturi reikšmės, kad jis jaučiasi našta kitiems, kad nori viską baigti, kad be jo visiems bus geriau ir jis jau žino išeitį. Kai paliečiama mirties tema, jis susidomi, pradeda daugiau apie tai kalbėti.

Viktorija: Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad 76 procentai nusižudžiusiųjų prieš tai lankėsi pas gydytojus. Tai reiškia, kad jie ima jausti ir fizinius skausmus – skrandžio, galvos ir kitų organų, ne tik dvasinius. Šiuo atveju svarbu, kad šeimos gydytojas atrastų laiko paklausti ir apie dvasinę būseną, o įtaręs paklaustų tiesiai, ar neturi minčių apie savižudybę.

Rūta: Gerai būtų, jei kiekvienas mūsų prisidėtų. Pavyzdžiui, jei artimojo, draugo, kolegos ar pažįstamo gyvenime įvyko kokia nors nelaimė, nemalonus pasikeitimas ir pastebėjote, kad žmogus ima keistis, galima įžvelgti ženklų, bylojančių apie savižudybę. Tuomet paklauskite tiesiai: ar galvoji apie savižudybę? Jei išgirsite teigiamą atsakymą, nelikite vieni su tuo, nebijokite konsultuotis, tartis su kitais, galite ir mums paskambinti.

Vykintė Budrytė | lrytas.lt