Kad namai moteriai netaptų kalėjimu (Psichologas Erikas Siudikas)

0 (0)

Pasak JAV statistikos, 2014 m. namų šeimininkės atlikdamos įvairius buities darbus vidutiniškai praleisdavo apie 94 val. per savaitę. Tai kiekvienai moteriai būtų atnešę apie 104 tūkst. eur atlyginimą. Deja, bet darbas namuose neapmokamas. Negana to, dažnai moteriai tenka susidurti ir su įvairiais sunkumais. Kaip iš jų išsinarplioti, pasakoja psichologas Erikas Siudikas.

Moterys ilgai kovojo už savo teises. Ar pasirinkimas būti namų šeimininke nėra žingsnis atgal?

Žingsnis atgal būtų tik tokiu atveju, jeigu tai būtų prievolė, o ne pačios moters pasirinkimas. Žinoma, buvo tie laikai, kai moterys kovojo už savo teises ir tuomet jos buvo priverstos sėdėti namuose, susidurdavo su darbo, karjeros apribojimais. Tačiau šie laikai seniai praėjo. Dabar tai yra moters ir vyro bendras apsisprendimas. Jeigu būdama namie moteris yra patenkinta, jaučia, jog save realizuoja, kalbėti apie žengimą atgal vargu ar galima. Juolab, kad ta pati frazė – „žingsnis atgal“ – gali kelti nemažai filosofinių apmąstymų. Juk iš dalies tai priklauso nuo požiūrio. Pavyzdžiui, kitai dailiosios lyties atstovei atsisakymas būti namų šeimininke ir išėjimas į darbą taip pat gali būti žingsnis atgal.

Realizuodama save šeimoje moteris prisiima daug vaidmenų – žmonos, mamos, namų tvarkytojos ir t. t. Ar tai nesukelia pavojaus prarasti savąjį aš?

Paprastai savąjį aš žmogus praranda tuomet, kai save apgaudinėja ir neatsižvelgia į savo norus, poreikius. Kartais moterys susiduria su vyro abejingumu, nesulaukia iš jo palaikymo. Todėl gali jaustis taip lyg neturėtų, kur dėtis. Atsiranda įtampa, bejėgiškumas, bėgimas nuo savęs. Pamažu save apgaudinėdama moteris, t. y. sulaikydama nerimą, pyktį, slopindama nepasitenkinimą, nerealizuoja savęs ir taip gali prarasti savąjį aš.

Polinkis prarasti save neretai formuojasi jau vaikystėje, pavyzdžiui, per santykius su tėvais. T. y. per visą laiką, iki kol moteris sukuria šeimą. Žmonos, mamos, namų tvarkytojos, nuolankios, nusileidžiančios moters vaidmenys – tai rezultatas gyvenimo, kuris buvo iki tol.

Vieša nuomonė apie tokią profesiją dažnai negailestinga. Namų šeimininkės laikomos neįdomiomis, neaugančiomis, netobulėjančiomis asmenybėmis. Kaip atlaikyti visuomenės spaudimą?

Pradėti gal reikėtų nuo to, kad didžiąją dalį reikalavimų, pavyzdžiui, būti gera mama, moterys iš tiesų susikuria pačios. Nors joms atrodo, jog tai yra visuomenės spaudimas ir reikalavimai. Nemažai įtakos turi ir asmeninės patirtys. Pavyzdžiui, jeigu kažkoks žmogus moteriai pasakė – „Tu esi namų šeimininkė, esi neįdomi“ ar pan., o ji į tai jautriai sureagavo, gali atsirasti toks įsitikinimas, jog taip galvoja dauguma. Tačiau tai yra vieno žmogaus požiūris. Nereikia to suabsoliutinti. Be to, svarbu neprarasti savivertės.

Finansinis saugumas – ar jį užtikrinti vien sutuoktinio pareiga? Koks vaidmuo šiuo atveju tenka namuose būnančiai moteriai?

Galioja ta pati taisyklė, kaip apskritai puoselėjant santykius – apie tai kalbėtis, komunikuoti. Jeigu vyras ir moteris sutaria, kad ji nedirbs, prižiūrės vaikus, namus, o vyras prisiima atsakomybę už darbus – viskas gerai. Jeigu moteris nori dirbti pusę etato ar kažkokia veikla užsiimti namuose, o vyras padeda buityje, pasidalijama darbais – taip pat viskas gerai. Svarbu, jog abi pusės jaustųsi gerai ir patenkintos, o tai pasiekti galima tik kalbantis.

Tyrimai rodo, kad dirbant intelektinį darbą moterų galimybės atlyginimo atžvilgiu yra nė kiek ne mažesnės nei vyrų. Todėl šiais laikais moterims išties yra gana daug galimybių išlaikyti finansinę priklausomybę nuo vyro. Ir greičiausiai daugelis dailiosios lyties atstovių tuo pasinaudoja. Finansinė priklausomybė nuo partnerio padidėja tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, per nėštumą, auginant vaikus ar išsiskyrus.

Be to, reikėtų įvertinti ir tai, jog gali taip susiklostyti, kad vyras neteks darbo. Finansinė atsakomybė, užgulusi ant vieno žmogaus pečių, gali sukelti daug streso šeimai. Todėl labai svarbus yra šiltas poros ryšys, komunikacija, palaikymas. Pavyzdžiui, jei vyras netenka darbo, vargu ar gera mintis moteriai pradėti priekaištauti, šaukti. Tokiu atveju vyras pradeda jausti kaltę, pyktį, įtampą, o tai savo ruožtu tik dar labiau trukdo ieškoti išeities.

Galbūt geriausias sprendimas abiem partneriams bent šiek tiek prisidėti prie finansinės šeimos gerovės. Tai abiem suteiktų ir saugumo jausmą.

Ką daryti, jeigu sutuoktinis pradeda nebevertinti moters darbo namuose?

Pagrindinė klaida, kurią daro moterys, nusprendusios pasilikti namuose (aišku, ne visos), tai, kad įsimylėjusios ir sukūrusios santykius, apie kuriuos visąlaik svajojo, galiausiai pamiršta save. Jos pradeda galvoti apie tai, kaip patikti, įtikti vyrui ar atitikti kažkokį susikurtą standartą. Taip ta moteris, kurios vyras siekė, kurią jam reikėjo užkariauti, kuri jį taip domino, virsta lanksčiu skudurėliu. T. y. savimi pasitikinti, žavinga, gyvybe ir energija spinduliuojanti moteris tampa tokia, kuri bijo prarasti savo vyrą. Ji atrodo užguita, praranda orumą. Būtų labai keista, jei tokia moteris, kuri negerbia savęs, būtų gerbiama savo vyro ar aplinkinių. Paprastai moteris taip elgtis pradeda dėl pernelyg stipraus prisirišimo, baimės būti paliktai. Tyras meilės jausmas gali pereiti į apsėdimą, nerimą. Moteris pamiršta save, savo poreikius, o visą energiją skiria sutiktam vyrui. Reikėtų to vengti.

Kartais būna ir taip, kad nuolat būdama namie moteris susiduria su daugybe problemų, rūpesčių, nustoja rūpintis savimi. Buities darbai, vaikų auklėjimas, valgio ruošimas ir t. t. – visa tai svarbu, bet kur kas svarbiau yra šeima – vyras, vaikai. Jeigu moteris visą energiją išeikvoja buičiai, o artimiausiems žmonėms jos nelieka, tai nieko keisto, kad vyras galiausiai atitolsta. Juk dėmesingumas, šiluma, bendravimas – tai yra svarbiausia santykiuose. Todėl moteris turėtų neapsikrauti darbais. Priešingai ji turėtų išmokti tolygiai paskirstyti energiją, kad jos užtektų visiems. O kartais nebijoti ir paprašyti pagalbos vyro. Tačiau ne keliant ultimatumus – „Arba tu padedi man, arba aš padarysiu tai“. Tokiu atveju rezultatai gali būti nenuspėjami. Neretai reikia ir kantrybės. Ne visi vyrai įpratę pagelbėti moterims buityje. Todėl juos mokinti, pratinti reikia pamažu.

Taigi moteris turėtų labiau save mylėti ir neaukoti savęs dėl kitų. Juo labiau visą atsakomybę ant savo pečių nešanti moteris, atsisakanti vyro pagalbos galiausiai jam tampa neįdomi. Taip ji pati sau daro meškos paslaugą. O pasitikėjimas savimi menksta. Moteris turėtų nepamiršti būti moterimi. Nepaisant stipraus feministinio judėjimo, dailiosios lyties atstovės neturėtų visų darbų ir atsakomybių prisiimti sau. Pavyzdžiui, jeigu reikia namie įkalti vinį į sieną, be abejo, tai gali padaryti ir pati moteris. Bet ji turėtų leisti tuo pasirūpinti vyrui.

Dar vienas patarimas – nepamiršti džiaugtis vyro sakomais komplimentais. Nenuvertinti savęs sakant, kad pagyrimo ji neverta. Be to, kaskart kai vyras siūlo savo pagalbą nederėtų jos atsisakyti. Vyras taip pat nori jaustis reikalingas ir svarbus.

Kaip kovoti su baimės jausmu dėl ateities? Mintys apie tai, ką reikės daryti, kai užaugs vaikai, ir pan. anksčiau ar vėliau ateina…

Baimė dėl ateities paprastai yra susijusi su saugumu ir palaikymu vaikystėje. Jeigu šeimoje trūko šilumos, palaikymo, moteriai teko patirti tam tikrus sukrėtimus, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, dažnus persikraustymus ir pan., greičiausiai ji jautėsi nesaugiai. Juk ir suaugusiems dažnai po įvairių situacijų sunku atsitiesti. Nemažai įtakos turi ir vieno iš tėvų alkoholizmas ar kitokios socialinės problemos, dėl kurių vaikas auga baugus, nepasitikintis savimi ir aplinka. Jam atrodo, kad niekas jo nemyli. Suaugus praeitis atrodo baisi, o ateitis – pavojinga. Tokiose situacijose dažniausiai reikia specialistų pagalbos, kurie padeda susikalbėti su vidiniu vaiku, atrasti paslėptas nuoskaudas, jausmus. Labai svarbu atsikratyti tų praeities nuoskaudų. Mat gyvenant jomis pamirštama dabartis ir pradedama kontroliuoti ateitį. O tai tiesiog neįmanoma.

Tam tikrais atvejais baimę dėl ateities gali sukelti ir pernelyg didelė atsakomybė, užgulusi ant moters pečių. Tuomet pagalbos vertėtų ieškoti iš partnerio, dalytis su juo rūpesčiais bei nešama atsakomybe.

Kartais pačiai moteriai namai tampa kalėjimu. Ji mato pro šalį bėgantį gyvenimą, o sukimasis buityje primena neįgyvendintas svajones. Kaip rasti išeitį?

Moteris neturėtų apsiimti visų buities rūpesčių ir nuolatos, bet kartais apsimestinai, vaidinti, jog viską gali ir visur suspėja. Juk natūralu, kad tai amžinai nesitęs. Dėl to reikėtų neslopinti partnerio iniciatyvos padėti, o kaip tik ją stiprinti. Vertėtų įsidėmėti, jog vyrui tėvystė ir buities darbai, rūpinimasis namais nėra prigimtinis. Jam to reikia mokytis, o moteris turėtų padėti. Tik nuo dviejų žmonių priklauso, kokį šeimos modelį jie sukurs ir kokiame gyvens.

Ar gali būti, jog pasirinkimas būti namuose – bėgimas nuo tam tikrų psichologinių problemų? Kokių?

Gana dažnai buvimas namuose išties slepia tam tikrus emocinius sunkumus. Pavyzdžiui, savivertės problemas. Kartais moteris galvoja – „Esu nelaiminga, bet būsiu gera moteris, gera žmona. Jeigu to neįgyvendinsiu, nebūsiu gera mama“. Tai tarsi bandymas pakelti savo vertę. Tiesa, vertėtų išskirti, kad apskritai moteris namuose dažnai bando pakelti vyro savivertę – leidžia jam jaustis svarbiu, reikalingu. Vyras tuo tarpu neretai pamiršta atsilyginti tuo pačiu – t. y. pasakyti, kokia ji graži, gera, kaip kažką gerai padarė. Taip susiformuoja nelygiavertis santykis.

Užsidaryti namuose kartais skatina ir baimė prarasti vyrą, nerimas, nesaugumo jausmas.

Norėtųsi patarti moterims, kad jos naudotųsi kiekviena proga pailsėti. Taip pat vertėtų išgryninti savo norus, poreikius, troškimus, vertybes, susidėlioti prioritetus. Ir, žinoma, nepamiršti kalbėtis su partneriu.

Giedrė Lenkaitė, Žurnalas “Šiuolaikinė ir Natūralioji Medicina” Nr.12 Psichologija

Psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas | psichologas-psichoterapeutas.lt