Kaip išgyventi skyrybas? Ne laikas gydo žaizdas, o mūsų požiūris į žaizdas

Iliustracija: Mohamed Hassan / Pixabay

Skyrybos – nemaloni patirtis abiem pusėm, tačiau jei jos jau įvyko, kaip galime sau padėti? Emocinė sumaištis, į kurią patenkame, yra visiškai normali sveiko žmogaus reakcija į tokį nekasdienį, sukrečiantį gyvenimo įvykį kaip skyrybos. Tačiau esame linkę vengti savo jausmų, uždaryti juos savyje, nepripažinti sau ir kitiems, kad kenčiame, todėl gijimo procesas užtrunka.

Santykių pabaigą reikia išgedėti

Kaip teigia psichologė Jelena Trofimova knygoje „Įskaudinta meilė“, mirus artimam žmogui, gedime, ir tai visiems suprantamas procesas. Tačiau artimą žmogų galime prarasti ne tik jam mirus. Šeimos, santykių sudužimas yra viena tokių patirčių. Todėl irgi gedime tol, kol pagaliau įstengiame emociškai paleisti tą žmogų ir su juo susijusius išgyvenimus.

Kiekvienas tą darome savaip: čia nėra taisyklių ir laiko ribų. Galime apsibrėžti tik apytikslę eigą: visų pirma pasireiškia krizė, kupina aštrių ir skirtingų jausmų, trunkančių kelis mėnesius, bet pats gedėjimas gali trukti metus, dvejus ar net ilgiau.

Santykių pabaiga turi būti išgedėta, kaip ir bet kuri mirtis. Šiuo metu labai svarbu tinkama aplinkinių pagalba ir dėmesingas rūpinimasis savimi. Netinkamos nuostatos: „neliūdėk“, „nepyk“, „kiek galima skųstis“, „susirasi kitą“. Tokiais žodžiais tarsi sakoma, kad tai, ką gedintysis jaučia, yra nesvarbu, nepriimtina. Taip blokuojama jausmų išraiška ir mažinamas pasitikėjimas savimi. Taigi venkite tokių patarėjų ir gero linkėtojų. Gedėjimo laikotarpiu labai svarbu dėmesingai rūpintis savimi: ieškoti vidinių ir išorinių išteklių, kurie teiktų ramybę; daryti tai, kas padeda išgyventi jausmus; kuriam laikui atmesti viską, kas trikdo ir išmuša iš vėžių. Nepamirškite, kad ne laikas gydo žaizdas, o mūsų požiūris į žaizdas ir dėmesingas jausmų išgyvenimas.

Neneikite savo jausmų – jie turi teisę būti

Psichologė pabrėžia, kad skirstyti jausmus į teigiamus ir neigiamus tokiu metu ir apskritai niekada nederėtų. Kiekvienas iš jų atlieka savo funkciją ir yra reikalingas, tik svarbu, kaip juos išgyvensime. Skiriantis ir išsiskyrus patiriami jausmai yra labai prieštaringi, galimi dideli svyravimai. Iš pradžių dažniausiai juntamas bejėgiškumas, pyktis, sutrikimas, stiprus nerimas. Gali pasireikšti neigimas. Tikėtina, kad kartais bus prarandama ne tik emocinė, bet ir fizinė kontrolė. Liūdesys, savigaila, netekties jausmas, savigrauža ir nusivylimas krizės metu irgi labai aštrūs.

Neneikite savo jausmų, pripažinkite, kad jie turi teisę būti, susidraugaukite ir remkitės jais! Atpažinti, kokie jausmai mus valdo, padeda ir kūno pojūčiai. Tarkime, galvos skausmai gali būti pykčio, nepasitenkinimo savimi išraiška, spaudimas krūtinėje – liūdesio ar savigailos. Stengdamiesi kitam išreikšti tai, ką jaučiate, kalbėkite pirmuoju asmeniu: „aš pykstu“, „man liūdna“, aš jaučiuosi pažemintas“. Naudinga įvardinti priežastį: „aš pykstu, kai jis (ji) sako , jog…“, „aš suprantu jo (jos) motyvus, bet man labai liūdna dėl to“. Krizinė būsena laikina, jei pasitikėsite savo jausmais, ji nesitęs amžinai.

Laukia ilga kelionė, į kurią leistis verta

Viena iš stipriausių emocijų skiriantis – pyktis. Ir būtent apie jį kalbėti nelengva, nes nuo mažens esame mokomi, jog „pykti negražu“, todėl ilgainiui išmokstame jį užgniaužti. Ir vis dėl to nuslopintas pyktis niekur nedingsta, jis ima reikštis netiesiogiai: kai išsiliejame ant niekuo dėtų žmonių, kai mūsų reakcijos tampa neatitinkančiomis skriaudų.

Gana dažnai skyrybas išgyvenantys žmonės žinią, jog jų pyktis yra teisėtas ir leistinas, sutinka kaip išsilaisvinimą. Nes išties nelengva išgyventi netektį, slopinant su ja susijusius jausmus ar jaučiant dėl jų gėdą bei kaltę. Dėl ko dažniausiai pykstama skiriantis? Kad žmogus, žadėjęs būti ištikimas, daug kartų melavo, sulaužė duotą pažadą, nuvylė, sugriovė pasitikėjimą.

Kartais tam, kad pajėgtume blaiviai mąstyti ir geriau suprastume, kas su mumis vyksta, turėtume pradėti nuo kokios nors fiziškai aktyvios pykčio iškrovos. O tada stengtis įsiklausyti, kokią žinią mums siunčia sukilęs pasipiktinimas ir ją tiksliai įvardyti: koks lūkestis buvo nepatenkintas, kokiam tikslui buvo sutrukdyta, kokią neteisybę patyriau, ko netekau. Kartais, deja, nebeturime galimybės atkurti to, kas buvo sužeista ar prarasta. Šeimos, santykių griūtis neretai apima daugybę didesnių ar mažesnių netekčių, kurias turime po truputį išpykti, išliūdėti, kad galėtume tai pamažu priimti ir atleisti. Atleidimo procesas – ilga ir vingiuota kelionė, kuriai įveikti reikės pastangų, drąsos susitikti su savo trapumu, laiko ir kantrybės. Bet ji veda link išgijimo, todėl verta stengtis.

Parengė Giedrė Pūrienė | bendrakeleiviai.lt
Šeimos ir asmens saviugdos centras

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.