Kaip tampama psichopatu?1 (1)
Dauguma psichiatrų apibrėžia psichopatus kaip plėšrūnus, naudojančius aplinkinius žmones savo užmačioms įgyvendinti. Jie pasitelkia asmeninį žavesį, apgaulę, smurtą – bet ką, kad tik pasiektų savo tikslus.
Paprastai žmonėms, įsivaizduojantiems ar matantiems kitų skausmą, smegenyse aktyvuojasi sritys, atsakingos už empatiją ir rūpestį. Tačiau nuo psichopatijos sutrikimo kenčiantiems žmonėms ši sistema neveikia – už empatiją atsakingos sritys lieka neaktyvios, taip pat, nesusikuria ryšiai su kitomis sritimis, atsakingomis už emocinį suvokimą ir sprendimų priėmimą.
Psichologai ir mokslininkai jau senai stengiasi išsiaiškinti kaip empatijos būsena sutrikdoma ir kaip šis sutrikimas atsiranda. Ir panašu, jog Norvegijos mokslų ir technologijų universiteto tyrėja Aina Gullhaugen kartu su komanda paslapties šydą, gaubiantį šį sutrikimą šiek tiek praskleidė.
Ji atliko pastarųjų trijų dešimtmečių mokslinių publikacijų, kuriuose buvo tiriami už kriminalinius nusikaltimus nubaustų žmonių psichika, meta-analizę.
Priminsime, jog meta-analizė yra metodas, statistiškai analizuojantis ir leidžiantis apjungti nepriklausomus tos pačios rūšies tyrimus. Iš gautų rezultatų daromos naujo lygmens išvados, atspindinčios didelės duomenų bazės rezultatus.
Biomedicinos moksluose meta-analizė yra aukščiausią mokslinių tyrimų patikimumo hierarchijos pakopą užimantis metodas.
Gautos išvados mokslininkus sutrikdė. Pasirodo, jog nepaprastai didelę įtaką psichopatijos pasireiškimui turėjo vaikystės išgyvenimai ir tėvų auklėjimas.
„Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai” – sako Aina Gullhaugen. Daugeliui tai buvo fizinis tevų smurtas ar tevų noras visiškai kontroliuoti vaiką, nuolatinis nuolankumo reikalavimas. Tačiau kitai pusei – priešingai – visiškas tėvų aplaidumas ir nesirūpinimas savo atžalomis.
Taigi, nei „autoritarinis” auklėjimo stilius, nei visiškas laisvės suteikimas į gera neveda. Tai kraštutinumai, ir nė vienas auklėjimo stilius neugdo emocinio intelekto.
Gullhaugen suformuota teorija teigia, jog psichopatijos pasireiškimas nėra vien tik prigimties, kaip anksčiau svarstyta, bet ir ugdymo rezultatas.
Žinoma, individo biologinis pagrindas, temperamentas, asmenybės raida ir daugelio vyresniuose gyvenimo etapuose įgytų patirčių rezultatas taip pat gali lemti psichopatijos pasireiškimą, tačiau panašu, jog ugdymas, vis dėlto, vaidina didžiausią vaidmenį.
Parengė Technologijos.lt
Labai sutinku. Noreciau tai pritaikyti ir kitai temai,, Kaip tampama homofilu”
Tokia sąvoka kaip homofilas ,visų pirma, nėra vartotina. Taip pat yra tiesa, kad lytinės orientacijos mes negalime pasirinkti, su kokia gimstame. Kad ir esame skirtingi, ir ne tik lytine orientacija, vis tiek vienas kitam gyventi netrukdome. Todėl norėtųsi bent jau tolerancijos iš jūsų pusės.
Taip čia psichopatijos priežastys įvertintos iš auklėjimo pusės. Tačiau yra ir prigimtinė pusė. Atrodo, kad vis tik psichopatinę asmenybę suformuoja ir prigimtis ir auklėjimas. Kiekvienam psichopatui galimi didesni ar mažesni asmenybės sutrikimai – vieniems daugiau pasireiškia prigimtinė sudedamoji, kitiems – auklėjimo sudedamoji. Tiek prigimtinė tiek ir auklėjimo sudedamosios turi didesnį ar mažesnį poveikį asmenybei.
Kaip ir genetikoje, paveldimas polinkis į tam tikrą būdo ar charakterio savybę, tačiau tai, ar ji pasireikš, priklauso ir nuo aplinkos veiksnių.
Mūsų dukra psichopatė, artimiesiems suteikia daug skausmo savo destruktyviu elgesiu. Galbūt dėl to, kad nemokėjome jos auklėti, arba dėl perdėtos globos. Širdis jaučia, kad kažką auklėjime pražiūrėjome…