Kalėjimai neefektyvūs?

Kiekvienais metais kalėjimų reformos Fondas organizuoja rašytojų konkursą, kuriame gali dalyvauti visi esantys ir buvę Britanijos kalėjimų kaliniai. Beno straipsnis pateko į 2015-ųjų metų nugalėtojų tarpą, praneša The Guardian.

Tą dieną, kai patekau į kalėjimą, aš išmokau nuvaryti automobilius.

Aš vis dar buvau šoke po prisiekusiųjų verdikto. Mane išvedė iš teismo pastato ir pasodino į baltą furgoną. Vyrukas kaimyniniame skyriuje gyrėsi, kaip jis nuvarydavo ir parduodavo brangius automobilius: BMW, Mercedes ir kt. Imobilaizerį jis atjungdavo su specialaus įtaiso pagalba.

Iš kaimynių skyrių byrėjo klausimai: „Kiek laiko tas užtrunka?“, „Kokiems modeliams jis tinka?“, „Kur galima gauti tokį dalykėlį?“. Aš dėmesingai klausiausi. Žinoma, aš niekada nieko nevogiau ir nesiruošiau. Bet tai atrodė taip paprasta…

Sveiki atvykę į Britanijos nusikalstamumo akademiją. Įdomu, kam gi tai šovė į galvą, jog visuomenė taps labiau prisilaikanti įstatymų, jeigu visi nusikaltėliai bus pasodinti vienoje vietoje kartu – be mokesčio už butą, pareigų, ir bet kokių užsiėmimų, – suteikti jiems galimybę į valias praktikuoti vieniems su kitais vagystes, prievartą, sukčiavimą, o po to išleisti į laisvę, kad anie galėtų išbandyti naujus įgūdžius?

Laikoma, jog kalėjimas turi keturias užduotis: bausti, tarnauti sulaikančiu faktoriumi, reabilituoti ir palaikyti visuomeninį saugumą. Tačiau, sprendžiant pagal tai, jog pakartotinių teisės pažeidimų lygmuo siekia maždaug 50%, daugelis aiškiai jaučiasi nebaudžiami, nepasiduoda sulaikymui ir nesitaiso, kas aiškiai sudaro pavojų visuomenei.

Buvusius kalinius galėtų ištaisyti tvirti šeimyniniai ryšiai, patikimi namai ir pastovus darbas. Tačiau kalėjimas ardo šeimas ir atima iš pažeidėjų darbą – o dažnai ir namus. Nieko stebėtino, jog daugelis iš jų grįžta į nusikaltimų kelią.

Dabar visuomenė skiria vis daugiau dėmesio tokioms idėjoms, kaip „teisė į privatų ar šeimyninį gyvenimą“. Ji įrašyta Europos žmogaus teisių konvencijoje. Tačiau, kiekvienais metais, maždaug 200 tūkstančių vaikų motina ar tėvas, kažkuriuo momentu atsiduria kalėjime. Sistema ignoruoja šių vaikų teisę į šeimyninį gyvenimą. Kas žino prie ko prives ši emocinė žalą ilgalaikėje perspektyvoje? Net, jei kalbėtume tik apie finansinį aspektą, kalba eitų apie stambias sumas: dažnai šios sugriautos šeimos gyvena iš pašalpų – neskaitant to, jog kiekvienas kalinys atsieina visuomenei 40 tūkstančių svarų į metus.

Kalėjimas atspindi dar 19 amžiaus požiūrį į kovą su nusikalstamumu. 21 amžius siūlo naujus sprendimus. Palydovinis sekimas gali padaryti „namų areštą“ pigiu ir efektyviu. Protingai nustatyta „komendanto valanda“ galėtų leisti nuteistiems vienišiems-tėvams išeiti iš namų dukart į dieną – nuvedant ir pasiimant vaiką į mokyklą (darželį) ir iš mokyklos (darželio). Tokiu būdu, bausmė būtų vykdoma, o nauji teisės pažeidimai užkardomi – išsaugant šeimyninį gyvenimą.

Tiems nedaugeliui, kurie nesilaikys taisyklių ar bus per daug pavojingi, bus galima – už sutaupytus uždarius kalėjimus pinigus – paversti likusias laisvės atėmimo vietas į uždaras darbo-mokymo įstaigas. Pilnavertis mokslas ar padoriai apmokamas darbas gali ištaisyti žmones kur kas geriau, nei griežtas kalėjimo režimas.

Kalbant apie mane, aš su džiaugsmu sutikčiau įsidėti po oda sekimo čipą ir su priskirta ištisos paros „komendanto valanda“ už suteiktą galimybę gyventi su savo šeima. Aš manau, jog visuomenei bus geriau, jei aš dirbsiu namuose ir mokėsiu mokesčius, o ne pragulinėsiu šonus kalėjime, tuo pačiu besimokydamas naujų triukų. Manau, jog brangių automobilių savininkai sutiks su manimi.

Kalinys Benas (Prisoner Ben) | infa.lt